„Be jūsų nebus mūsų“ – tai nėra tik skambus šūkis, o tikrovė, liudijanti, kad nuo jūsų, brangūs bičiuliai, taip pat labai priklauso tai, ar Emeritai bus linksmi, laimingi, ilgai minimi, o tai reiškia sėkmingai gyvuos.
Todėl kiekvienas jūsų kūrybinis įnašas bus geriausia paskata veikti šiai literatūros mylėtojų ir mėgėjų grupei bei užtikrins galimybę surinkti tas auksines mintis, eiles, aforizmus, satyras ir pan., kurios ir skatins parengti nors ir visai mažą knygelę ( kaip ją pavadintų Aloyzas Tendzegolskis – „ Tūkstantis ir viena mintis „).
Kūryba iš niekur neateina – ją maitina gyvenimas. Pvz., kiekvienam emeritui rašančiam ar tik mėginančiam, būdingas itin savitas literatūrinis braižas: vienam kone matematinis mąstymas (turiu omenyje aforizmus), taiklus, spalvingas satyrinis žodis ir labai mielas gamtinės aplinkos ar akademinio gyvenimo atspindėjimas ir pan.. Todėl žemiau skaitydami parengtą jau šmaikštaujančiųjų bičiulių kūrybą arba jų pamėgtus kitų rašytus darbelius, prisidėkite ir JŪS.
Kūrybos mylėtojų/mėgėjų grupė
Emeritai šmaikštauja I
Kooperatinis asilas
Susibičiuliavo du kaimynai ir nusipirko asilą.
* Kuri asilo pusė bus tavo? – klausia pirmasis.
* Bet juk asilas bendras!
* Taip, bet vis dėlto reikia žinoti, kam kuri asilo pusė priklauso.
* O tu kurią pasirinktum? – nusijuokė antrasis.
* Priekinę, su galva, – nesvyruodamas atsakė pirmasis.
* Gerai – sutiko antrasis. Jis nubaidė muses nuo asilo uodegos ir pasakė savo kaimynui:
* Aš savo puse pasirūpinau. Dabar tavo eilė. Nupirk miežių, gerai pašerk savo pusę, ir tegul klesti mūsų draugystė.
Gabrovo mokykloje
Mokytojas pasakoja mokiniams apie metalų savybes.
* Vaikai, štai dabar aš pamerksiu į rūgštį šią auksinę monetą. Sakykite, ar ji pasikeis?
* Ne! – pasigirdo ryžtingas atsakymas.
* – Kodėl?
* Jeigu ji pasikeistų, jūs jokiu būdu jos ten nepamerktumėte…
* Mama rašo sūnui į kalėjimą:
* „Sūneli, kai tave pasodino, visai blogai pasidarė… Ūkis neprižiūrėtas, daržas nesukastas, bulvės nepasodintos… Ką daryti – nežinau! „
* Sūnus rašo atsakymą:
* „Mama, tu geriau darže nesikapstyk… Tiek visko iškasi, kad ir tave pasodins, ir man dar pridės…“
* Ir vėl mama rašo:
* „Sūneli, kartu su tavo laišku atvažiavo ir policija. Perrausė visą daržą, nieko nerado, pikti kaip velniai išvažiavo“
* Sūnus atsako:
* „Mama, Kaip galėjau –taip padėjau. Bulves jau patys sodinkit…“
Dzenraizgymo pasekmė
Turėjau taloną pas reumatologą,
Žinojau jo reputaciją neblogą,
Per blatą pas jį patekau
Nutariau atsilyginti gražiau.
Ėmiausi dzenraizgymo meno,
Sako, jis teikia dvasinio peno.
Nuraizgiau atviruką įspūdingą,
Tekstą sukūriau nuotaikingą,
Nedrąsiai pas gydytoją užėjau,
Kas mane rekomendavo pamiršau,
Gydytojas apie siuntimą paklausė
Neturėjau. Kojos ir liežuvis neklausė.
Ištiesiau voką drebančia ranka,
Pasakiau, kad dzintechnika pasirinkta.
Gydytojas tuojau suprato
Ir nusiuntė mane pas psichiatrą,
Dar su gailesčiu tarė „ Pasitaiko“
Paaiškino, kad psichiatras
Dzingydymą pritaiko!
Anekdotas
Sėdi universiteto valgykloje dėstytojas. Valgo. Ateina prie jo studentas, atsisėda. Dėstytojas negali patikėti: juk dėstytojų stalas! Sako studentui: – Žąsys ir kiaulės prie vieno stalo neėda. – Tada žąsys išskrenda, – ir studentas nueina prie kito stalo. Dėstytojas susinervina „Na, atkeršysiu tam akiplėšai per sesiją“. Ateina sesija. Studentas ramiai į visus dėstytojo klausimus atsako. Dėstytojas nervinasi – reikia 10 parašyti, bet ranka nekyla. – Galima paskutinį klausimą? Įsivaizduok – eini mišku ir du maišai padėti. Viename pinigai, kitame – protas. Abu pilni, tokio pat svorio. Kurį renkiesi? – Pinigus, – nemirktelėjęs atsako studentas. Dėstytojas triumfuodamas atsako: – Aš rinkčiausi protą. – Kam ko reikia, tas tą ir ima, – atsako mokinys. Dėstytojas raudonas iš pykčio. Nerašo ranka 10 nors tu ką. Įraito – „Debilas“. Studentas gražiai padėkoja, nepažiūri į knygelę ir eina namo. Namie atsiverčia, perskaito ir skambina dėstytojui. – Labas vakaras! Gerbiamas dėstytojau, jūs knygelėje pasirašėte, bet pažymį įrašyti tai pamiršote…
DIVERSIJA
Tarybiniai metai. Universiteto darbuotojų kolona Parodos gatvės įkalnėje rikiuojasi iškilmingai eisenai. Mūsų katedros darbuotojų susibūrimo vieta – pats įkalnės vidurys. Iš anksto paskirtiems nešikams išdalintos vėliavos maudosi ryto saulės spinduliuose, silpnas vėjelis plazdena išskleistus transparantus. Danguje – nė debesėlio, aušta nuostabi, nors ir vėsoka diena. Demonstrantai, laukdami komandos „žygiuoti“, trina šąlančias rankas, trepsi kojomis. Susirinko visa katedra. Visa, išskyrus patį svarbiausią – katedros vedėją. Nėra to, kuris niekada nevėluoja, kuris visada ateina pirmas ir griežtu žvilgsniu degina kiekvieną, išdrįsusį bent pusę minutės pavėluoti. Niekas nesupranta, kas galėjo atsitikti, kur pradingo mūsų vadas. Kažkas bando spėti, gal nelaimė kokia, ar liga užpuolė. Juk nebejaunas jau, maža, kas. Spėliok nespėliojęs, naudos jokios. Lygiai devintą valandą kolona pajuda nuokalne žemyn. Mes – taip pat. Vieni, be savo vado, be vedėjo. Nenužygiavus nė dešimties žingsnių, staiga pastebime suplūkusią, įraudusią žmogystą, pakniubtomis šaligatviu skubančią į viršų. Plaikstosi padėvėto lietpalčio skvernai, už nelygių šaligatvio plytelių kliūna gerokai per dideli batai. Vedėjas. Vis tik suspėjo. Mūsų akys klausiamai įsmeigtos, kai kurie, matydami nelabai šventėms derančią aprangą, sunkiai slepia šypsenas.
Posakiai/ požiūriai
Išsisūdęs požiūris
Kokia tikimybė, kad aš esu kažkokiam integrale..
Kiekviename dalyke yra tiek mokslo, kiek jame yra matematikos.
“Keliaukime drauge, būkime tarsi vanduo, tekantis viena kryptimi” /S.K.King/
„Niekada nepainiokite žinojimo su išmintimi. Žinios padeda pragyventi, o išmintis – gyventi“. /Sandra Carey/
Galbūt aš nenuėjau ten, kur ketinau, bet už tat sustojau ten, kur norėjau.” /Duglasas Adamsas
