KTU profesorius emeritas G. Kuprevičius: „Ne tik universitetas naudingas studentui, bet ir
studentas jam“.
Giedrius Kuprevičius – ilgametis Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius,
kompozitorius, akademikas, eseistas ir polemistas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir
tarptautinėje erdvėje. Už savo švietėjišką, pedagoginę ir visuomeninę veiklą gavęs ne vieną
svarbų apdovanojimą, yra laikomas elektroninės muzikos Lietuvoje pradininku, daugelio
populiarių kūrinių, kurie ne vieną dešimtmetį skamba radijo eteryje, autorius.
Profesorius pelnytų nuopelnų nesureikšmina, nes visuomet dirbo nuoširdžiai, iš pašaukimo,
savo veiklomis orientavosi į ilgalaikę naudą ir prasmingą indėlį tiek mokslui, tiek visuomenei.
Apie tai, kaip nepriklausomoje Lietuvoje skatino muzikinį švietimą, su kokiais iššūkiais teko
susidurti, kalbamės su pačiu profesoriumi.
– Kaip Jums pavyko dirbti taip, kad buvote ir tebesate pastebėtas, o veiklos deramai
įvertintos?
Dirbu tai, ką tuo metu jaučiu. Ką jaučiu tą valandą, mėnesį ar ištisus metus. Mane visuomet traukė
universitetinė bendruomenė, jos idėja ir filosofija. Per gyvenimą mane lydėjo Lietuvos muzikos ir
teatro akademija (LMTA) bei Kauno Juozo Gruodžio konservatorija, kur įgijau tiek specialiųjų, tiek
bendrųjų dalykų žinių, nes ten ugdė ne tik muzikos.
Muzikanto kelias neįmanomas be platesnio išsilavinimo. Tai yra labai sociali profesija, nes
atlikėjas, kompozitorius, muzikantas nuolatos aktyviai dalyvauja viešajame gyvenime. Šie žmonės
kaip ir artistai, solistai, baletmeisteriai, šokėjai ir režisieriai visuomet yra labiau matomi, o tai
neišvengiamai susijungia ir su išoriniu pasauliu.
Neįmanoma „užsikasti“ natose ir taip izoliuotis, tad tokie žmonės natūraliai sulaukia didesnio
dėmesio, juos kviečia į įvairius renginius, apdovanoja, jie sulaukia premijų, didesnio dėmesio ar
pagarbos. Todėl neretai tokie žmonės valstybėje stovi vienu žingsneliu aukščiau ir taip yra visame
pasaulyje.
– Gal pamenate savo kelią į KTU, kaip viskas prasidėjo?
Viskas prasidėjo 1992 metais, kuomet šalyje vyko dideli pokyčiai. Tarybiniais metais buvau itin
aktyvus veikėjas, dirbęs prie įvairių projektų, atpažįstamas visuomenėje. Su nepriklausomybės
atėjimu užaugo nauja karta su naujais žmonėmis, kas paveikė mano veiklą – ji sulėtėjo ir aprimo.
Tuo metu išgyvenau tam tikrą asmeninę krizę ir ieškojausi darbo. Įsidarbinus VDU, viskas pajudėjo
į priekį, pradėjau dėstyti muzikos istoriją ir taip tapau universiteto bendruomenės dalimi.
Iki nepriklausomybės rengiau paskaitų ciklų „gastroles“ po įvairius Lietuvos universitetus. Tai buvo
neįprastas ciklas gana didele apimtimi, po 7–11 paskaitų, bet jau tuomet norėjau prisijungti prie
mokslo reikalų. Mane domino ne tik muzikos kūrimas, bet ir pats muzikos mokslas.
Aš buvau pirmasis lietuvių kompozitorius, tapęs Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.
Buvusio KTU rektoriaus Kęstučio Kriščiūno paraginimu įkūrėme Humanitarinių mokslų fakultetą ir
buvau pakviestas užimti dekano pareigas, kurias ėjau 12 metų.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti savo darbo Universitete metais, kas buvo
sudėtingiausia?
Sunkumai prasidėjo mano kaip dekano kadencijai einant į pabaigą. Universitete buvo nuspręsta, kad
savarankiškas humanitarinių mokslų fakultetas nereikalingas, tad jį sujungė su socialinių mokslų
fakultetu. Tai tapo gana sudėtingu dariniu, kuriame į krūvą susiliejo socialiniai mokslai, kalbos,
menai bei kultūrinės technologijos.
Prieš fakultetų susijungimą buvome užmezgę itin draugiškus kolegiškus santykius, nevengėme
bendrų susibūrimų, gyvenome darnoje. Vėliau visa tai baigėsi ir tik dabar jaučiu, kad palaipsniui vėl
grįžtamą į vakarietišką kūrybinę ir darbinę atmosferą.
– Ar manote, kad šiandien trūksta bendruomeniškumo universitete?
Manau, kad anksčiau bendruomeniškumas buvo šiek tiek didesnis. Dabar žmonės labiau izoliuojasi,
mažiau bendrauja gyvai. Suprantama, tam įtaką padarė ir pandemija. Bet studentai turi bendrauti,
jausti vieni kitus, tuo pačiu įsitraukti turi ir dėstytojai. Norėtųsi kiek didesnio bendruomeniškumo
rengiant festivalius, to studentiško gyvenimo, laisvumo, be didesnių svarstymų imtis iniciatyvų.
Jaunimui labai svarbi yra saviraiška, tad reikėtų ją realizuoti, vos tik kyla mintis.
– Kas paskatino Jus 2001 m. inicijuoti Garso ir vaizdo technologijų centro atidarymą
universitete?
Jautėsi aukštos kvalifikacijos specialistų, o ne mėgėjų poreikis. Trūko scenos apšvietimo
specialistų, garso režisierių ir inžinierių, gebančių naudotis naujomis technologijomis. Nebuvo
žmonių, kurie moderniai suprastų vaizdo ir garso sąsają. Todėl specialistų, išmanančių šiuolaikines
kompiuterines priemones garso ir vaizdo apdorojimui bei kūrimui, paklausa buvo didelė. Ji aktuali
ir dabar. Šis centras unikalus ne tik Lietuvoje, todėl džiaugiuosi, kad per visus šiuos metus
universitetas parengė būrį puikių šios srities specialistų.
– Plėtodamas pedagoginę veiklą, esate parengęs nemažai metodinės literatūros darbų (pvz.,
„Muzika teatre“). Ar tuo užsiimti Jus paskatino universitetas?
Universitetas ir aš esame vienis. Ne tik universitetas naudingas studentui, bet ir studentas jam. Taip
nuolatos vyksta abipusiai mainai, nes universitetą kuria tiek studentai, tiek profesoriai. Universitetas
be žmonių nebūtų įmanomas. Universitetas dėkoja studentams, skiria jiems grandus, keliones,
studijas svetur, profesoriams suteikia vardus, rentas, apdovanojimus, visuomenės pagarbą. Tad čia
įvyko ir mano abipusiai mainai su universitetu.
– Miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ ir daina „Kregždutės“ tapo itin populiarūs.
Kokia jūsų sėkmės formulė?
Čia klausytojai galėtų geriau atsakyti, ne aš. Manau, kad sėkmės formulė slypi paprastume ir
nuoširdume, nes žmonėms patinka, kai muzika atliepia jų jausmus ir patirtis. Galbūt dėl to šie
kūriniai rado kelią į daugelio klausytojų širdis. Visuomet stengiuosi kurti nuoširdžiai, tad
džiaugiuosi, kad klausytojai tai jaučia ir vertina.
– Kaip Jūsų narystė Lietuvos kompozitorių sąjungoje, Lietuvos muzikų sąjungoje ir Lietuvos
kariljonierių gildijoje praturtino Jūsų kūrybinę veiklą?
Nuo seniausių laikų Europoje egzistuoja gildijos. Skirtingų profesijų žmonės susiburdavo, kad
galėtų dalintis patirtimi, palaikyti vieni kitus ir dirbti vedini bendro tikslo. Panašiai veikia ir
kompozitorių gildija, kuri vienija muzikos kūrėjus ir muzikos kritikus. Ji suteikia platformą dalintis
idėjomis, patirtimi, vieni kitus palaiko kūrybinėje veikloje, skatina profesinį augimą ir
bendradarbiavimą. Būdamas šių sąjungų nariu, taip pat sėmiausi patirties iš kitų ir tobulėjau.
– Ką Jums reiškia būti pripažintam „Asmenybe, garsinančia Kauną“ ir kokią atsakomybę
jaučiate šiam miestui?
Kaunas yra mano gimtasis mietas, kuriame gimiau ir augau. Šiuo metu esu kiek atsitraukęs nuo
kultūrinio Kauno gyvenimo, nes esu labiau susitelkęs į veiklas kituose miestuose. Su Lietuvos
muzikiniais kolektyvais ir solistais ruošiuosi pasirodyti Marijampolėje, Tauragėje, Zapyškyje,
rudenį net trys koncertai vyks Vilniuje. Džiaugiuosi, kad mano kūrybą atrado ir už šalies ribų.
Netikėta buvo žinia apie mano kūrinių autorinį koncertą Moldovoje, pavienių kūrinių premjeras ir
anksčiau sukurtų opusų atlikimus Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje.
– Ką patartumėte jauniesiems kompozitoriams ir muzikos kūrėjams, ieškantiems savo vietos
muzikos pasaulyje?
Studijuojant linkiu prisiminti, kad universitetas studentų laukia visą gyvenimą tiesiogine ir
perkeltine prasme. Talentams reikia ne tik studijų ir gilesnio profesijos pažinimo, bet ir kitų kultūrų
pažinimo, nuolatinio mokymosi. Nors tai atrodo gana nuobodu, be šių pastangų kūryba neišlaisvės
ir talentai užmigs.
Paimta iš: KTU darbuotojų naujienlaiškis birželio 12–19 d.
