2024 m. balandžio 21 d. sukanko 100 metų, kai gimė medžiagų mechanikos profesorius,
technikos mokslų daktaras, Valstybinės premijos laureatas, ilgametis studentų mokslinio darbo tarybos
pirmininkas, KTU veteranų klubo „Emeritus“ narys Jurgis Slavėnas. Išėjęs į pensiją prof. J. Slavėnas
aktyviai dalyvavo KTU veteranų klubo „Emeritus“ veikloje – vadovavo 12 asmenų Istorinės atminties
išsaugojimo grupei, kuri tvarkė virtualų KTU istorinių ir atmintinų datų kalendorių ir taip prisidėjo prie
KTU istorinės atminties išsaugojimo. 1997 m. išleistoje monografijoje „Nuo Aukštųjų kursų iki Kauno
technologijos universiteto 1922-1997“ prof. J. Slavėnas parašė straipsnį „Studentų mokslinis darbas
(SMD).
KTU muziejus parengė virtualią parodą „Studentų mokslinio darbo organizatorius: prof. Jurgiui
Slavėnui – 100“.
KTU veteranų klubo „Emeritus“ valdyba suorganizavo ilgamečio KPI/KTU darbuotojo,
aktyvaus KTU veteranų klubo „Emeritus“ Istorinės atminties išsaugojimo grupės vadovo prof. Jurgio
Slavėno 100-ųjų gimimo metinių paminėjimą. Šiltais žodžiais ir prisiminimais dalijosi prof. Antanas
Žiliukas, klubo viceprezidentas Juozas Deltuva, prof. Tadas Toločka, Aldona Markauskienė, doc.
Stanislovas Markauskas.
Profesoriui visada labai svarbu buvo išsaugoti Universiteto istorinę atmintį. Leidinyje, skirtame
„Emeritus“ klubo 15 metų sukakčiai, 2017 m. kovo 15 d. prof. J.Slavėnas rašė:
„Praeitis, dabartis ir ateitis, tai vientiso nenutrūkstamo laiko skalės realios dedamosios dalys.
Jos yra tarpusavyje ne tik kad tampriai susietos, bet ir viena be kitos negalėtų egzistuoti. „Praeitis
duoda raktą dabarčiai, kaip ir dabartis ateičiai“, – sako profesorius K. Daukšas. Ir išties liaudyje paplitę
posakiai, kad „iš praeities mokomės“ arba „istorija (mokslas apie praeitį) yra gyvenimo mokytoja“ yra
ne iš piršto laužti, o paties gyvenimo patikrinti ir pilnai pasitvirtinę teiginiai. Todėl nieko stebėtino, kad
viso pasaulio kultūringi žmonės (tautos) rodo ne tik didžiulę pagarbą praeičiai, bet ir stengiasi jos
reliktus, kaip istorinę atmintį, išsaugoti ateities kartoms.
Nuo šios veiklos neliko nuošalyje ir KTU veteranų klubas „EMERITUS“. Vos tik klubui
įsikūrus, buvo rimtai susirūpinta KTU istorinės atminties išsaugojimo klausimais, juolab, kad iki tol
viso Universiteto mastu šioje srityje sistemingai beveik nieko nebuvo daroma. Ypač buvo svarbu
pasinaudoti senjorų prisiminimais, nes gyvų žmonių teiginiai yra patys autentiškiausi ir vertingiausi.
Tuo tikslu klubo sudėtyje buvo sukurta speciali šių eilučių autoriaus vadovaujama grupė, kiek vėliau
pavadinta „Istorinės atminties išsaugojimo grupe“, kurią sudarė visų fakultetų ir stambesnių padalinių
atstovai. Grupės sukauptus duomenis įvedus į klubo internetinę svetainę, lyg ir savaime gavosi KTU
atmintinų datų virtualinis kalendorius, analogiškas kalendoriui su atplėšiamais lapeliais.
Šiuo metu pirmuosiuose lapelių puslapiuose yra sukaupta 191 asmenybių ir 107 padalinių
aprašai. Deja, antruose puslapiuose aprašų žymiai mažiau: 111 asmenybių ir tik 14 padalinių. Be to,
kasmet vis retėja ir senosios universiteto gvardijos gretos. Tad kviečiu senjorus sukrusti, nes ko
nepadarysime dabar gali būti prarasta visiems laikams ir mūsų ainiams tai atkurti vargu ar bus
įmanoma.
Pagirtina tai, kad grupės veikla vien tik „Kalendoriaus“ leidimu neapsiribojo. Ruošiami nauji
leidiniai: „Veteranai“, (atsak. red. prof. A. Čitavičius), „Tremtiniai ir rezistentai“, (atsak. red. doc.
R. Markauskas) ir „Mokslo mokyklos“, (atsak. red. doc. J. Deltuva). Tai išties didžiulio masto ir
svarbos darbai. Pvz., akademikų K. Vasiliausko, K. Ragulskio, J. Indriūno, J. Janickio, D. Eiduko ir
kitų mokslo mokyklos plačiai žinomos ne tik respublikoje, bet ir už jos ribų, tad jų aprašai turės net
dvigubos naudos – išliekamosios ir reprezentacinės. Deja, šių visų darbų būklė šiuo metu per daug
nedžiugina. Ir vėl atrodo, kad senjorų gražūs užmačiai bei entuziazmas pamažu blėsta. Maloni išimtis,
tai prof. Albinas Tamašauskas, paruošęs per 50 aprašų, kurių didelė dalis skirta „Tremtiniai ir
rezistentai“ leidiniui.
Kalbėdami apie vertingų istorinių eksponatų atrankos būklę bei pagalbą muziejui, linkę manyti,
kad ji galėtų būti efektyvesnė, o ryšiai su katedromis tampresni. Dabar gi daug vertingų eksponatų
nurašomi ir pražūva. Ir vėl graži išimtis čia tai, kad didžiulėmis muziejaus direktorės dr. A.
Veilentienės, prof. A. Žiliuko, klubo valdybos ir kt. pastangomis pavyko išsaugoti nuo visiško
sunaikinimo bent pagrindinius prof. K. Vasiliausko Medžiagų atsparumo laboratorijos įrengimus ir
įkurti nedidelį muziejaus filialą. O tai buvo išties istorinė laboratorija, beveik vienmetė su mūsų
universitetu. Joje paruošta per 50 mokslo daktarų, kurių 7 habilituoti, joje medžiagų atsparumo tyrimų
mokėsi visi be išimties universiteto absolventai inžinieriai, čia dirbo akademikai K. Vasiliauskas,
J. Indriūnas, A. Čyras, A. Kudzys, profesoriai V. Klimavičius, J. Baušys, J. Slavėnas, A. Žiliukas,
R. Banevičius, V. Židonis, valstybinės premijos laureatas doc. St. Vasauskas ir visa eilė kitų žinomų
asmenybių. Buvusi laboratorija ir akademiko K. Vasiliausko mokslo mokykla, tai sesės dvynės.
Ir taip, pakeliavus universiteto istorinės atminties saugotojų 15-kos metų pramintu keliu, iškyla
retorinis klausimas, – „O kam išties yra privalu rūpintis universiteto istorinės atminties išsaugojimo
klausimais? Ar tai tik pensininkų reikalas, o dirbantiesiems bei vadovybei, ypač fakultetų lygmeniu, tai
nė motais?“ Manyčiau, kad tai mūsų visų šventa pareiga, tik skirtumas tas, kad dirbančiųjų – tiesioginė,
o pensininkų – visuomeninė, bet ne atvirkščiai. Vien pensininkų entuziazmo ir iniciatyvos čia
nepakanka. Tik bendromis visų mūsų pastangomis universiteto garbinga istorinė atmintis bus jai
prideramai įvertinta ir išsaugota. O darbą kiekvienam geriausia pradėti nuo savo šaknų pažinimo. Čia
pravartu prisiminti Alberto Einšteino žodžius, – „Žmogus, nežinantis savo šaknų, yra aklas“. Tad
nebūkime akli ir visų pirma susirūpinkime savo šaknimis! Atminkite, kad kiekvieno mūsų istorija yra
maža dalelė viso universiteto istorijos.“
