Romualdas DAČINSKAS (1914-05-26 Charbinas – 2010-02-15 Kaunas) statybos inžinierius, Hidrotechnikos katedros vedėjas.
Romualdo gimtinė Charbinas buvo carinės Rusijos nutiesto ir administruoto Šiaurės Rytų geležinkelio linijos avanpostas. Čia jo tėvas tarnavo sąskaitininku. 1921 m., šeimai persikėlus į Švančenpu stotį, Romualdas pradėjo lankyti rusišką pradinę mokyklą.
1925 m. jis su tėvais atvyko į Lietuvą, apsigyveno Kaune ir toliau mokėsi Kaune rusų gimnazijoje. Po dviejų metų mokslą tęsė Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Ją baigęs, 1933 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto Statybos skyrių. Baigus du semestrus jį pašaukė į karinę tarnybą ir 1935 m. rudenį priimtas į Karo mokyklą.
Ją baigus, 1936 metais jam suteikė atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį ir paleido į ryšių karininkų atsargą. Po karinės tarnybos studijas toliau tęsė VDU. Dar studijuojant, 1941 metų pradžioje priimtas prof. S. Kolupailos vadovaujamos Hidrotechnikos katedroje dirbti laborantu, tuo pačiu jis buvo profesoriaus ir mokiniu, ir bendradarbiu. 1943 m. apgynė diplominį projektą ir tapo diplomuotu statybos inžinieriumi (specializacija hidrotechnika).
Baigus studijas Universitete pakeltas dirbti jaunesniojo asistento pareigose. Naciams uždarius Universitetą, jis kurį laiką Kaune dirbo Statybos bendrovės inžinieriumi. Kitų metų rudenį, jau sovietų valdžia, R. Dačinską paskyrė dirbti KVVDU Statybos fakulteto vyr. dėstytoju neturinčiu mokslų kandidato laipsnio ir Švietimo liaudies komisaras jam leido eiti Hidrotechnikos katedros vedėjo pareigas. Tuomet jis įrengė gan modernią Hidrotechnikos laboratoriją, kuriai vadovavo iki 1952 m. Deja 1947 m., Universiteto Kadrų skyriaus reikalavimu, iš katedros vedėjo pareigų buvo atleistas. Apie metus laiko (iki 1951 m.) papildomai antraeilėse pareigose dar dirbo Lietuvos MA Geologijos ir geografijos instituto jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu.
Sovietams likviduojant KVVDU vyr. dėstytojas R. Dačinskas buvo pervestas į KPI naujai organizuotą Hidrotechnikos fakultetą. 1953 m. gegužės 10 d. sovietinio saugumo suimtas, bet po kurio laiko buvo paleistas. Nuo 1954 m. rudens kvalifikaciją kėlė Lietuvos žemės ūkio akademijos trimetėje aspirantūroje. Baigus aspirantūrą (1957) vėl priimtas dirbti KPI Hidrotechnikos fakulteto Hidrotechnikos katedroje vyr. dėstytojo pareigose. Dėstė hidraulikos ir hidraulinių mašinų kursą. Su kolegomis parašė „Hidraulikos“ vadovėlį. Buvo korektiškas ir komunikabilus, paskaitas skaitė aiškiai, suprantamai, metodiškai, dėl to studentų buvo gerai vertinamas ir gerbiamas dėstytojas. Už gerą ir stropų darbą rektorius daug kartų jam reiškė padėkas. 1974 m., išdirbęs 33-jus metus, išėjo į pensiją. Laisvalaikiu mėgo būriuoti, darbuotis sode.
R. Dačinskas buvo iniciatyvus ir bendruomeniškas. Atlikęs karinę tarnybą įstojo į VDU studentų atsargos karininkų korporaciją „Romovė“. 1929–1940 metais buvo jūrų skautas ir skautų draugovės vadovas. Jie aktyviai talkino Lietuvos jūrininkų bei Lietuvos moterų tautiniam laivynui remti sąjungoms, organizuodavo vandens sporto šventes ir valčių rungtynes. Nepriklausomoje Lietuvoje priklausiusius įvairioms korporacijoms ar skautams sovietmečiu vertino labai negatyviai ir prie jų įvairiomis dingstimis priekabiavo. Todėl ne atsitiktinai 1948 m. „Komunisto“ 9-ame numeryje aršus sovietinis ideologas ir „Tiesos“ atsakingasis redaktorius G. Zimanas, prisidengęs V. Rudmino pseudonimu, paskelbė straipsnį „Auklėti tikrosios tarybinės inteligentijos kadrus“. Jame rašė: „…Kauno universitete hidrologiją dėsto vyr. dėstytojas Dačinskas. Naudodamasis tuo, kad vadovybė ir visuomeninės įstaigos hidrologiją laiko dalyku tolimu nuo politikos, buvęs vokiečių pataikautojas Dačinskas laikosi savo nešvarios politikos. Ar reikia įrodyti, kad kaip tik mūsų šalyje, kur yra tokie hidrotechnikos statiniai, vieninteliai pasaulyje, kaip Dnieprogesas, kaip Maskvos–Volgos perkasas, statiniai, kurie sukelia viso pasaulio susižavėjimą, hidrologijos dėstytojas gali ryškiai parodyti didžiąją tarybinės santvarkos jėgą ir gyvybingumą. Dačinskas, žinoma, šios progos nepanaudojo. Ir niekas dėl to jam neprikiša…“.
Pažymėtina, kad G. Zimanas, supainiojęs ta pačia pavarde du skirtingus asmenis, dėstytoją apšaukė vokiečių pataikautoju. Kaip tik straipsnio priešaušryje R. Dačinskas ir neteko katedros vedėjo pareigų. Prof. K. Baršausko vadovaujamos instituto direkcijos, dekanatų ir studentų aktyvo sutelktinėmis pastangomis 1951 m. Marijampolės rajone ant Dovinės upelio buvo pastatyta kolūkinė hidroelektrinė. Visus keturis mėnesius statybų metu studentų darbo ir buities klausimus sprendė vyr. dėstytojas R. Dačinskas.
Deja, stebina vėlesnės KPI vadovybės statyboje dalyvavusių asmenų įnašo vertinimas. 1979 m. išleistoje monografijoje [1] rektorius M. Martynaitis šios statybos sėkmės nuopelnus priskyrė tik KPI partorgui ir statybos pamainų partorgams. Jis nemini nei R. Dačinsko, nei elektrinę projektavusių ir jos statybai betarpiškai vadovavusių nepartinių dėstytojų M. Lasinsko, J. Žilevičiaus, L. Kaulakio.
Buvęs KPI prorektorius Č. Jakimavičius, jau nepriklausomoje Lietuvoje ruoštoje ir išleistoje monografijoje [2], pamini tik KPI komsorgo pavardę! Sovietmečiu egzistavusi į darbuotojų socialinę kilmę bei partiškumą atsižvelgianti diskriminaciniai protekcionistinė vertinimo sistema žlugdė jų kūrybinį potencialą ir kartu skatino karjerizmą pačia blogąja šio žodžio prasme. Akivaizdu, kad tai padarė didžiulę žalą mokslo ir apskritai visuomenės raidai, be to dažnai sukeldavo asmenines žmonių dramas.
Parengė Albinas Tamašauskas
Literatūra:
1. M. Martynaitis. Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas. – Vilnius: „Mokslas“, 1979.
2. Nuo Aukštųjų kursų Kaune iki Kauno technologijos universiteto. – Kaunas: „Technologija“, 1997.
