Kazys DAUKŠAS (1905-02-25 Sakalų km., Šiaulių apskr. – 1982-12-18 Vilnius), chemijos mokslų daktaras, profesorius.
1925 m. baigė Šiaulių valstybinę gimnaziją. 1925-1931 m. studijavo Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Fizikos-chemijos skyriuje, kurį baigė 1931 m. 1929-1933 m. dirbo laborantu Valstybinėje technikos-chemijos laboratorijoje. 1933 m. priimtas Neorganinės ir analizinės chemijos katedrą vyresniuoju laborantu. 1934 m. išrinktas vyr. asistentu. 1936 m. apgynė daktaro disertaciją „Šarminių metalų osmėtai“, 1939 m. – habilitacinį darbą „Niobio atskyrimas nuo tantalo ir kai kurie niobio junginiai“. 1937-1938 m. stažavosi Graco (Austrija) aukštojoje technikos mokykloje. 1939 m. buvo paskirtas privatdocentu.
1940 m. išrinktas neorganinės ir analizinės chemijos katedros vedėju ir kartu su Matematikos-gamtos fakultetu persikėlė į Vilnių. 1940 m. jam buvo LSSR Švietimo ministerijos patvirtintas daktaro mokslinis laipsnis ir profesoriaus vardas, kurių, deja, SSRS Aukštoji atestacinė komisija (AAK) nepripažino. Profesoriaus vardas K. Daukšai pripažintas tik 1958 m., tačiau daktaro laipsnis taip ir liko nesugrąžintas.
Vadovaudamas (1940-1981) Vilniaus universiteto Neorganinės ir analizinės chemijos katedrai, K. Daukšas kartu ėjo Chemijos fakulteto dekano (1945-1946), Mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos instituto direktoriaus (1945-1950) , Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakulteto Chemijos katedros vedėjo pareigas. 1946-1948 m. skaitė chemijos ir medžiagų technologijos paskaitas Vilniaus dailės instituto architektūros specialybės studentams. 1981-1985 m. profesorius konsultantas.
K Daukšas vienas ir su bendraautoriais parengė 16 vadovėlių ir daugelį mokomųjų leidinių: Kiekybinė analizė (1941), Chemijos pagrindai (1948), Kokybinė analizė (1949), Neorganinė chemija (1950), Neorganinė sintezė (1955), Bendrosios chemijos laboratoriniai darbai (1960), Bendroji chemija (1967), Bendrosios ir neorganinės chemijos laboratoriniai darbai (1968) ir kt. Kai kurie iš jų yra išleisti po kelis kartus. Profesoriaus plunksnai priklauso pirmasis chemijos aiškinamasis žodynas (1960).
K. Daukšas ištyrė šarminių metalų osmėtus, kai kuriuos niobio junginius, rado būdą, kaip niobį atskirti nuo tantalo, tyrė įvairių elementų analizės metodus, Lietuvos žaliavas ir gamtinius vandenis. Spaudoje paskelbė 140 mokslo populiarinimo darbų, 24 mokslinius straipsnius. K. Daukšo vadovaujami mokslų kandidato disertacijas apgynė 11 aspirantų ir bendradarbių.
K. Daukšas neapsiribojo vien moksliniais tyrinėjimais ir pedagoginiu darbu. Buvo daugelio įvairiausių mokslinių ir administracinių tarybų narys, D. Mendelejevo chemikų draugijos respublikinės valdybos pirmininkas (1958-1982), 1948 m. vadovavo tuo metu kuriamos aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų profsąjungos organizaciniam komitetui, 1949-1951 m. tos profsąjungos respublikinio komiteto narys.
Plačiajai visuomenei K. Daukšas buvo žinomas kaip nepailstantis mokslo žinių populiarintojas, nepakartojamas lektorius. Parašė 20 mokslo populiarinimo darbų, 119 mokslo populiarių straipsnių, buvo lietuviškosios tarybinės enciklopedijos straipsnių autorius ir konsultantas. Nuo pat įkūrimo dienų (1947) įstojęs į „Žinijos“ draugiją, visuomenei perskaitė per 1500 paskaitų mokslo populiarinimo, ateistinėmis, etikos ir kitomis temomis.
1961 m. jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas.
Literatūra
Zenonas Mačionis. Kazys Daukšas. – Vilnius: Pradai, 2000. – 657.
