(1933-02-10 Lizdeikiai, Prienų raj.), inžinierius, technikos mokslų daktaras, docentas. 1953 m. baigęs Veiverių vidurinę mokyklą įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. 1958 m., baigęs studijas, įgijo statybos inžinieriaus kvalifikaciją.
1958-1960 m. dirbo KPI Statybinių medžiagų katedroje asistentu. 1960-1963 m. studijavo aspirantūroje. 1966 m. apgynė technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją. 1968 m. jam sutektas mokslinis docento vardas. 1969-1979 m. ir 1988-1994 m. buvo Statybinių medžiagų katedros vedėjas. Jo iniciatyva buvo įkurta Statybinių medžiagų ir konstrukcijų mokslo laboratorija, kuriai vadovavo 1994-1999 m. Vėliau iki išėjimo į pensiją (2001 m.) buvo šios laboratorijos vyr. mokslinis bendradarbis.
J. Deltuva skaitė statybinių medžiagų, mechaninių įrengimų, statybinių medžiagų technologinių procesų ir aparatų, statybinių medžiagų ir konstrukcijų bandymo, statybinių konstrukcijų montavimo, betono užpildų technologijos ir kt. dalykų paskaitas studentams, vedė laboratorinius darbus ir pratybas, vadovavo kursiniams, diplominiams ir moksliniams darbams, o magistrantams ir doktorantams skaitė heterogeninių medžiagų mechanikos paskaitas. Daugelį metų sudarinėjo ir tobulino Statybinių gaminių ir konstrukcijų specialybės studijų ir magistrantūros mokymo planus bei programas, paskelbė darbų šių specialistų rengimo pedagogikos ir metodikos klausimais, parengė ir išleido keletą mokymo priemonių bei vadovėlių, iš kurių svarbiausi: Statybinių medžiagų vadovėlis (kartu su kitais) (1982), Statybinių medžiagų technologijos procesų ir aparatų laboratoriniai darbai (1987), Betono užpildų technologijos paskaitų dviejų dalių konspektas (1991 ir 1992), Statybinių nerūdinių medžiagų gavyba, perdirbimas ir naudojimas (kartu su V. Vaitkevičiumi, 2006), Statybinių medžiagų technologiniai procesai (kartu su kitais) (2007).
Pagrindinė J. Deltuvos mokslinio – tiriamojo darbo kryptis yra betono ir betono užpildų perdirbimo technologijų bei jų panaudojimo tyrimai. Šia tematika paskelbė per 130 mokslinių straipsnių ir išleido monografiją „Heterogeninių statybinių medžiagų sandara ir savybės (1998). Nemaža nuveikė ir kuriant lietuvišką terminiją, ypač originalius lietuviškus ir verstinius betono ir betono užpildų Europos standartus, yra Lietuvos standartizacijos departamento betono ir gelžbetonio bei terminologijos technikos komitetų, taip pat mokslinio žurnalo„Statyba“ redakcinės kolegijos narys. Doc. J. Deltuva aktyvus ir mokslinės istorinės raidos tyrinėtojas. Jis yra monografijos „Statybos mokslo ir studijų raida Lietuvos universitetuose“ (2000) bendraautorius, kartu su H. Elzbutu parašė ir išleido knygą „Statybinių medžiagų katedra“ (2006). Iki 2013 m. rudens buvo EMERITUS klubo prezidentu.
