(1924-03-04 Kaunas – 1984-04-13 Kaunas) ilgametis KPI darbuotojas, tremtinys–laptevietis.
Kauno inteligentų Pranės ir Juozo Grinkevičių šeimoje augo sūnus Juozas ir dukra Dalia. Jų motina iki 1927 m. dirbo Prekybos ir pramonės banke, o gimus dukrai tapo namų šeimininke. Tėvas inžinierius- ekonomistas. Baigęs Marijampolės gimnaziją studijavo Maskvos aukštoje technikos mokykloje. Baigus tris kursus, dėl besitęsiančio Pirmojo pasaulinio karo, 1916 m. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Nuo 1919 m. rudens – Lietuvos kariuomenės karininkas, 1921 m. jam suteiktas kapitono laipsnis. Kitais metais iš kariuomenės paleistas studijuoti Lietuvos universitete. Nuo 1927 m., baigęs LU Teisės fakultetą, dirbo Lietuvos banke. Lietuvą okupavę sovietai 1940 m. jį atleido iš Lietuvos banko Valiutų komisijos reikalų vedėjo pareigų. Netekęs darbo, jis dėstė matematiką Kauno gimnazijoje.
Juozas Grinkevičius, 1934 m. baigęs pradinę mokyklą, mokslą tęsė Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Lemtingą 1941 m. birželio 14 d. okupantai jų šeimą suėmė. Vilniuje nuo šeimos atskirtą tėvą ištrėmė į Sverdlovsko sritį. Čia 1942 m. Ypatingasis pasitarimas jį nuteisė 10-čiai metų tremties. Tačiau po metų, būdamas 50–ies metų, jis mirė badu Šiaurės Uralo lageryje. Motiną, su 17–mečiu abiturientu sūnumi ir „Aušros“ gimnazijos 14–mete moksleive dukra, ištrėmė į Altajaus kraštą. Čia jie dirbo sovietiniame ūkyje. Kitais metais vasarą juos nutrėmė jau į Jakutiją. Po tris mėnesius trukusios varginančios kelionės, pradžioje traukiniu, vėliau baržomis Lenos upe atvežė į jos žiotis prie Laptevų jūros. Čia juos išsodino negyvenamoje Trofimovsko saloje. Čia nebuvo nei namų, nei žeminių, nei jurtų, nei medžių, nei krūmų, nei žolės, o vien amžinu įšalu sukaustyta tundra padengta plonu samanų sluoksniu. Tremtiniai iš baržų iškrovė kartu atvežtas plytas ir lentas. Moterys ir vaikai iš jų turėjo pasistatyti namą. Tam sukraudavo sluoksnį plytų, ant jų sluoksnį samanų ir taip toliau. Vietoje stogo statinį tiesiog uždengė lentomis, pro tokių „ lubų“ plyšius skverbėsi ne tik poliarinis šaltis, bet ir krituliai. Vykstant šioms statyboms vyrai ir darbingesni vaikinai , su jais ir Juozas Grinkevičius, buvo išvežti žvejoti. Pragariškai sunkias darbo sąlygas savo atsiminimuose aprašė sesuo Dalia: „…Žiemą statydavo tinklus po ledu iškirsdami eketes. Ledo storis 1,5–2 metrai. Kiekvieną dieną reikėjo užšalusias eketes tikrinti, išgraibstyti iš jų ledus ir, nuogomis rankomis ištraukti tinklą ir išnarplioti žuvį. Šaltis buvo baisus. Tinklas akimirksniu suledėdavo. Išmestos žuvys tuomet sušaldavo kaip malkos. Pirštai pabaldavo. Kai, įmetus tinklą atgal, iš visų jėgų daužomos rankos pradėdavo atsigauti, skausmas užgniauždavo kvapą. Viską paskui reikėdavo kartoti-tikrinti kitą tinklą ir taip 15 kartų per dieną – tokia buvo mažiausia norma dviem žmonėms……. poliarinę vasarą visus tremtinius išvežiojo žvejoti į kitas negyvenamas salas, kurių milžiniškuose Lenos žiočių plotuose yra nesuskaičiuojama daugybė. Brigados išplaukdavo kungasais (didžiulė irkluojama valtis) ir užmesdavo didžiulius ilgus tinklus. Paskui, stovėdami iki kelių ar juosmens lediniame vandenyje, iš visų jėgų traukdavo juos į krantą. Taip dirbdavo 10–12 valandų. Paskui, peršlapę, nusikamavę ir sušalę ,bėgdavo į palapines, nusimesdavo peršlapusius drabužius. Pamiegodavo. Paskui vėl lįsdavo į tuos pačius šlapius rūbus (juos džiovinti nebuvo nei laiko nei prasmės) ir vėl žvejodavo…“ – [1]. Taip J. Grinkevičius Trofimovsko žuvų kombinate žiemą–vasarą dirbo nuo 1942 rugpjūčio iki 1947 kovo. Po to iš Trofimovsko perkeltas į Kisiūrą dirbo ligoninėje, o 1953 metais išsiųstas į Jakutską. Čia buvo suimtas ir keletą mėnesių kalintas. 1941–jų ištrėmimas sutrukdė jam užbaigti abitūros egzaminus ir gauti brandos atestatą, todėl 1954 m. Jakutske jis įstojo į vakarinės mokyklos baigiamąją 10–ją klasę. Sėkmingai ją baigęs, ruošėsi studijuoti Omske, bet šeimyninės aplinkybės planus pakeitė – įstojo į Jakutsko ryšių technikumą. Dirbo ir mokėsi. 1958 m. technikumą baigė su pagyrimu įgydamas laidinio ryšio ir radiofikacijos techniko specialybę. Baigęs mokslus nedelsdamas, su žmona ir dviem sūnumis, sugrįžo į gimtąjį Kauną ir apsigyveno buvusių Lietuvos Banko darbuotojų namų komplekso tėvų bute, kuriame tada gyveno giminės. Grįžęs iš karto kreipėsi į KPI vadovybę įsidarbinti. Tikėtina, kad tai jam patarė tuo metu KPI Mokslo skyriuje dirbęs P. Voleišis, prieškariu buvęs Lietuvos Banko tarnautojas ir gyvenęs tame pačiame namų komplekse. Vadovaujant prof. K. Baršauskui KPI Fizikos katedroje buvo įkurta mokslinė Ultragarso laboratorija. Jos vedėjui E. Jaroniui tarpininkaujant prof. K. Baršauskas, tik ką iš tremties grįžusį, J. Grinkevičių paskyrė dirbti vyr. laboranto, po metų mokymo meistro ir dar po dviejų – inžinieriaus pareigose. 1969 m. iš prof. K. Baršausko vardo probleminės ultragarso laboratorijos buvo pervestas į mokslinio tyrimo centrui Vibrotechnika priklausančią Precizinių sistemų dinamikos stabilumo probleminę laboratoriją. Po metų paskirtas Vibrotechnikos laboratorijos Vibroslopintuvų skyriaus stendo viršininku. 1972 m. pakeliamas vyr. inžinieriumi, 1975 m. skiriamas aukštos kvalifikacijos darbininku–mechaniku. Darbo pradžioje Institute jis dalyvavo naujos, moksliniams tyrimams skirtos, ultragarsinės aparatūros kūrimo darbuose. Vėliau, labai išplėtus ūkiskaitinių darbų apimtį, J.Grinkevičius Ultragarso laboratorijoje tvarkė jos finansinius ir ūkinius reikalus. Apskritai, dirbdamas KPI įvairiose pareigose, pasižymėjo savarankiškumu ir iniciatyva. Dar vaikystėje šeima ir mokykla išugdė tvirtą pilietiškumo sampratą, kuri gūdžiu sovietmečiu padėjo jam išlaikyti prigimtinę savastį. Už gerą darbą 1963 m. rektoriaus prof. K. Baršausko įsakymu jam pareikšta padėka. 1977 m. vasarą, pačiam prašant, iš einamųjų pareigų institute buvo atleistas.
Tremtyje J. Grinkevičius vedė bendro likimo draugę – laptevietę Reginą Stalauskaitę. Iki trėmimo jos mama buvo mokytoja. Tėtis taip pat mokytojas, atsargos leitenantas, Lietuvos šaulių sąjungos kuopos vadas, nuo 1940 m. – Rudaminos pradinės mokyklos vedėjas. Regina ir Juozas Grinkevičiai tremtyje susilaukė sūnaus Jurgio (1949), vėliau – Vytauto (1956). Sugrįžęs į Lietuvą, J. Grinkevičius laisvalaikiu mėgo skaityti knygas, domėjosi automobiliais, mėgavosi meistravimu ir sodo darbais.
Devynis sovietinio pragaro ratus praėjo ir jo sesuo Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987), gydytoja, memuaristė, disidentė. Ji patyrė laimingą vaikystę ir puoselėtus ateities planus brutaliai sugriovusią tremtį ir dėl tremties artimiausiųjų žmonių ankstyvą netektį. Iškentėjusi Trofimovsko etapą, vergišką darbą Kangalaso anglies kasyklose, 1949 m. iš Jakutsko pabėgo į Lietuvą, kartu išsiveždama sunkiai sergančią mamą. Slapstėsi Kaune. Čia slapta namo rūsyje 1950 m. palaidojo mirusią mamą. Rašė memuarus. 1950 m. suimta. Atsisakius bendradarbiauti su sovietiniu saugumu- nuteista. Po 3–jų metų kalėjimo Gorkio srities lageryje ištremta atgal į Jakutską. Čia baigė vidurinę mokyklą ir 1954 m. įstojo į Omsko medicinos institutą. 1957 m. grįžusi į Lietuvą studijas tęsė Kauno medicinos institute. 1960 m., su pagyrimu baigusi studijas, paskirta vadovauti Laukuvos ligoninei. Jos vadovaujama mažo miestelio ligoninė buvo viena geriausių Lietuvoje. Dalia pasižymėjo rūpestingumu, atjauta, už tai ją gerbė ir mylėjo ligoniai. Nežiūrint to 1974 m., KGB nurodymu, LKP Šilutės rajono komitetas pareikalavo D. Grinkevičiūtę iš darbo atleisti. Atleidžiant iš jos buvo atimtas ir tarnybinis butas. Pagrindinė šių represijų priežastis – jos rašyti memuarai. Juose ji autentiškai liudijo apie baisias tremtinių gyvenimo ir darbo sąlygas: nepakeliamai sunkus fizinis darbas, badas, šaltis, utėlės, skorbutas ir įvairios kitos ligos. Jos liudijimu, dėl minėtų priežasčių jau pirmąją žiemą Trofimovske mirė kas antras tremtinys. Dalis jos atsiminimų pirmą kartą (rusų kalba), padedant akad. A. Sacharovo žmonai Jelenai Boner, savilaidoje 1972 m. atspausdinta Maskvoje, po to – Paryžiuje. 1981 m. lietuvių kalba jie pasirodė JAV. Vėliau atsiminimai išversti į anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Jų pasirodymas Vakaruose sukėlė didžiulį atgarsį. Tuomet Šilutės rajono laikraštyje pasipylė gydytoją šmeižiantys straipsniai, prasidėjo dažnos ir šiurkščios KGB kvotos, kaltinimai sovietinės tikrovės „šmeižimu“, bauginimai suėmimu ir bausmėmis. 1987 m., jau rodantis pirmiems Lietuvos Atgimimo ženklams, Dalia Grinkevičiūtė išėjo Amžinybėn, mums likdama ryškiu sovietų nepalaužtos Asmenybės pavyzdžiu. Visi jos parašyti atsiminimai sudėti knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (2007).
[1]. Dalia Grinkevičiūtė. Lietuviai prie Laptevų jūros. 2007.
Parengė Albinas Tamašauskas
