Petronėlė Lastienė (1897-09-09 Dalginė, Kalvarijos aps. – 1981-11-30 Kaunas), istorikė, KVVDU Darbininkų ir valstiečių parengiamųjų kursų direktorė, Universiteto (vėliau KPI) dėstytoja, politinė kalinė.
1914 m. baigė rusų kalba veikusią Marijampolės mergaičių gimnaziją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vilniuje mokėsi gailestingųjų seselių kursuose ir nuo 1915 m. liepos iki 1916 m. rugsėjo mėn. 10-oje Rusijos armijoje, Baltarusijos fronte tarnavo medicinos sesele. Čia už stropumą darbe buvo apdovanota medaliu. Keturis semestrus mokėsi Maskvoje veikusiuose Poltorackienės Aukštųjų kursų moterims Istorijos-filologijos fakultete. Studijuodama kursuose, kaip mokytoja dar mokė karo pabėgėlių vaikus. Po Spalio perversmo tarnavo Latvių komisariato juridiniame skyriuje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918– 1923 m. Marijampolės realinėje gimnazijoje dėstė istoriją, geografiją ir rusų kalbą. Čia ji mokė ir būsimą KPI rektorių K. Baršauską.
1923 m. ją perkėlė į Kaune veikusią Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos gimnaziją suaugusiems. Tais metais ji buvo priimta į Lietuvos universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos skyriaus trečią kursą. Universitetą baigė 1928 m. Suaugusiųjų gimnazijoje dirbo iki 1937 m. Kauno 5-osios valstybinės gimnazijos istorijos mokytoja, šios gimnazijos inspektorė (1938). Sovietams okupavus Lietuvą (1940), šios gimnazijos direktorė. Vokiečių okupacijos metais Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos mokytoja. Sovietams pakartotinai okupavus Lietuvą, paskirta Kauno švietimo skyriaus vyriausiąja inspektore. Vėliau Kauno universitete ji organizavo Darbininkų ir valstiečių parengiamuosius kursus ir jiems vadovavo. Kartu Universiteto Istorijos katedroje ėjo docentės pareigas, išlaikė dalį egzaminų moksliniam laipsniui gauti. Deja, 1945 m. rudenį sovietinis saugumas ją suėmė, apkaltino dalyvavimu pogrindinėje organizacijoje, kontrrevoliucine agitacija ir Karo tribunolas nuteisė aštuoneriems metams lagerio bei penkeriems metams tremties. Kartu teisė teisininką prof. Tadą Petkevičių ir teisininką, istoriką, diplomatą, buvusį užsienio reikalų ministrą, Vasario 16-osios akto signatarą Petrą Klimą. Kalėjo Uchtižemlage, Komijoje. Čia lagerio Centrinėje ligoninėje dirbo medicinos seserimi, nuo 1950 m. Fizinės terapijos kabineto vyr. seserimi–vedėja.
1953 m. grįžo į Lietuvą. Čia ilgai negalėjo prisiregistruoti ir įsidarbinti. Daugelis jos pažįstamų inteligentų sovietų buvo taip įbauginti, kad su buvusia politine kaline vengė net bendrauti. Kitaip pasielgė KPI rektorius prof. K. Baršauskas. Jis asmeniškai kreipėsi į LKP CK pirmąjį sekretorių A. Sniečkų leidimo priimti buvusią jo mokytoją Institute dirbti dėstytoja. Nors sekretorius leido priimti dėstytoja, tačiau jis istorikei uždraudė dėstyti istoriją. Taip nuo 1955 m. rudens iki išėjimo į pensiją (1963) ji dirbo KPI Rusų kalbos katedroje. Instituto partorgai K. Lengvinas, vėliau A. Jūrelė bei komsorgas L. Šepetys kaltino rektorių už jos įdarbinimą Institute.
Nepriklausomoje Lietuvoje ji aktyviai reiškėsi visuomeniniame gyvenime. Ji buvo viena iš 1929 –1940 m. ėjusio skaučių vadovių žurnalo „Vadovė“ redaktorių. Be gimtosios kalbos, gerai mokėjo rusų ir lenkų, silpniau vokiečių ir prancūzų kalbas. Ji išvertė ir išspausdino P. Gori „Gegužės šventę“, A. Čechovo „Girinį“, R. Viperio „Vidurinių amžių istoriją“ ir „Naujųjų amžių istoriją bei O. Curwood „Šiaurės klajūnus“. Amžininkų nuomone ji buvo drąsi, ryžtinga, išsilavinusi moteris. Vokiečių okupacijos metais ji slapta iš Kauno geto gelbėjo žydų vaikiukus ir rūpinosi tolesne jų apsauga ir globa. Už tą veiką po mirties jai buvo suteiktas pasaulio tautų teisuolės vardas (2000), o 2004 m. Lietuvos Prezidentas apdovanojo „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“. Akivaizdu, kad Lietuva labai daug prarado sovietiniam okupantui atėmus galimybę laisvai reikštis ir dirbti tokiai kūrybingai, humaniškai ir talentingai asmenybei.
Parengė Albinas Tamašauskas
