Stasys Lukošiūnas (1913-11-15 Bačionys Žaslių valsč., Trakų apskr.–1987-03-17 Kaunas), inžinierius statybininkas, technikos mokslų kandidatas, profesorius.
Baigęs Jonavos progimnazijos keturias klases, 1930 m. įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą (KATM). Pastarąją baigęs, mokslus tęsė Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Technikos fakultete. 1941 m., apgynęs diplominį darbą, įgijo statybos inžinieriaus kvalifikaciją.
1941 m. pradėjo dirbti VDU Kelių katedroje laborantu. 1942 m. buvo pakeltas jaunesniuoju, o 1943 m. vyresniuoju asistentu. Be tiesioginio darbo VDU, nuo 1942 m. mokytojavo KATM. 1944 m. S. Lukošiūnas paskiriamas Kelių katedros vyresniuoju dėstytoju. Studentams skaitė medinių tiltų, inžinerinės enciklopedijos ir kelių tyrinėjimo bei statybos dalykus, vadovavo studentų moksliniam būreliui. 1953 m. – Maskvos automobilių ir kelių instituto (MAKI) aspirantas neakivaizdininkas.
1954 m. apgynė disertaciją „Optimalūs žvyro mišiniai Lietuvos fizinėmis ir geografinėmis sąlygomis“, už kurią jam buvo suteiktas technikos mokslų kandidato mokslinis laipsnis. 1956 m. buvo išrinktas Kelių katedros vedėju, o 1958 m. jam suteiktas docento mokslinis vardas. 1962–1976 m. –Kauno politechnikos instituto (KPI) Kelių, šildymo ir vėdinimo (nuo 1969 m.) ir Statybos (nuo 1971 m.) katedrų docentas. 1983 m. jis buvo išrinktas Statybos katedros profesoriumi. 1986 m. išėjo į pensiją.
Pagrindinė S. Lukošiūno mokslinės veiklos kryptis–vietinių medžiagų panaudojimo kelių dangoms tyrimai. Spaudoje paskelbė 75 mokslinius straipsnius. Yra knygų „Autokeliai ir jų eksploatacija“ (1954), „Žemės darbai statyboje“ (1961) ir vadovėlio „Kelių tiesimas“ (1972, I dalis ir 1972, II dalis) bendraautorius.
Už sąžiningą ir stropų pedagoginį bei mokslinį darbą jubiliejinių dešimtmečių proga S. Lukošiūnas buvo apdovanotas LSSR Aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos ir Respublikinės darbuotojų profsąjungos komiteto garbės raštais.
Parengė J. Slavėnas
