Vytautas MOŠINSKIS (1876-05-11 Nociūnų dvaras, Kėdainių apskr. — 1955-04-26 Kaunas) inžinierius technologas, profesorius, KVVDU prorektorius, ilgametis Mechaninės technologijos ir Metalų technologijos katedrų vedėjas.
Kilęs iš bajorų Mošinskių giminės. Tėvas iki 1890 m. ūkininkavo, vėliau – dirbo urėdo padėjėju. Pradžioje Vytautas mokėsi Tryškių rusiškoje liaudies mokykloje. 1896 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Po metų įstojo į Peterburgo universiteto Matematikos–gamtos fakultetą. Kitais metais studijas tęsė Peterburgo technologijos instituto Mechanikos skyriuje. Čia studijuojant, už dalyvavimą studentų politiniuose streikuose, jis tris kartus iš instituto buvo pašalintas. Studijas baigė 1907 m., įgydamas inžinieriaus technologo kvalifikaciją. 1905–1921 m. dirbo įvairiose Peterburgo, o vėliau – Charkovo metalų apdirbimo įmonėse. Be to. 1910–1916 m. dėstė įvairiose Peterburgo technikos mokyklose. 1918 m. persikėlė į tuometinę Ukrainos sostinę Charkovą. Čia tapo Charkovo technikos instituto privatdocentu, vėliau –profesoriumi, taip pat dirbo Charkovo komercijos instituto profesoriumi. Dirbdamas Charkove buvo Ukrainos švietimo komisariato Mokslinės Tarybos nariu, visuomeniniais pagrindais rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių lietuvių grįžimu į Lietuvą. Dirbdamas Peterburge ir Charkove įgijo tiek gamybinės, tiek pedagoginės patirties. Paskyrus Lietuvos atstovybės Sovietų Sąjungoje patarėju, 1923 m. persikėlė į Maskvą.
V. Mošinskio iniciatyva 1923 m. prie Šiaulių buvo pastatyta Bučiūnų elektrinė. 1924 m. jį išrinko Lietuvos universiteto Technikos fakulteto Mechaninės technologijos katedros einančiu ekstra ordinarinio profesoriaus pareigas ir pavedė dėstyti metalų ir medžio technologijas. Šią katedrą pertvarkė ir jai vadovavo iki 1941 m. 1930 m. buvo išrinktas ekstra ordinariniu profesoriumi, o 1935 m. – ordinariniu profesoriumi. 1933–1944 m. dėstė techniškas disciplinas ir Kauno Aukštesniojoje technikos mokykloje. Dirbdamas universitete, parašė vadovėlius: „Metalų technologija. Technikiniai metalai, jų gavyba ir savybės“ (1930), „Metalų technologija. Liejininkystės pagrindai“ (1933), „Kaip mašinos veikia ir kaip jos tvarkomos (mašinžinystės pradmenys)“ (1934, 1945), „Masinės gamybos pagrindai ir jų pritaikinimas metalinių dirbinių pramonėje“ (1934), „Metalų tekinimas“ (1939,1950), „Liejininkystės pagrindai“ (1956). Jis 19-os spausdintų knygų bei straipsnių autorius, metalų technologijos mokslų Lietuvoje pradininkas. 1924–1941 m. redagavo Technikos fakulteto žurnalą „Technika“. Universitete (vėliau KPI) dėstė metalų technologiją, mašinžinystę bei dirbtuvių ir fabrikų kursą. Jis pasižymėjo mokslininko kruopštumu, dėstomų dalykų geru išmanymu, sklandžiu ir metodišku dėstymu.
V. Mošinskis labai daug prisidėjo Lietuvoje pertvarkant inžinierių rengimą. VDU Technikos fakulteto studentai fiziką, matematiką ir chemiją klausė kartu su Matematikos–gamtos fakulteto studentais. V. Mošinskis, kartu su kitais Technikos fakulteto profesoriais, siekė, kad jų fakulteto studentams būtų atskiros bendrųjų mokslų programos, kad būtų siauriau, bet giliau dėstomi specialybės dalykai, kad būtų išplėstos jiems reikalingų pratybų ir laboratorinių darbų apimtys. 1940 m. Matematikos-gamtos fakultetą iškėlus į Vilniaus universitetą, o jo laboratorijų įrangą palikus VDU, susidarė galimybė inžinierius rengti pagal seniai puoselėtus jiems pritaikytus planus ir programas. Tuomet V. Mošinskis, su kitais profesoriais, nepritarė Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos siūlomam Politechnikos instituto steigimui. Pagal jo pirmininkaujamos komisijos parengtą ir subrandintą reformos planą 1940 m. iš Technikos fakulteto sudarė du fakultetus – Statybos ir Technologijos. Jis parengė ir jo paties vadovaujamos Mechaninės technologijos katedros pertvarkymą. 1941 m. buvo sudarytos Medžio technologijos, Tekstilės technologijos ir Metalų technologijos katedros. Pastarajai toliau vadovauti pavedė V. Mošinskiui. Lietuvą okupavus naciams Laikinosios vyriausybės Švietimo ministras V.Mošinskį, kartu su 32 kitais profesoriais ir dėstytojais, iš Universiteto atleido, tačiau jis toliau dirbo Aukštesniojoje technikos mokykloje. Lietuvą reokupavus sovietams, V. Mošinskis 1944 m. rudenį grįžo vadovauti Metalų technologijos katedrai, be to, buvo paskirtas Universiteto prorektoriumi administracijos ir finansų reikalamas. 1945 m. pradžioje Technologijos fakulteto taryba, įvertindama V. Mošinskio paskaitų ir dėstymo metodikos aukštą lygį, jo didelį sumanumą ir energiją Fizikos-chemijos institute organizuojant katedros mechanines dirbtuves, jam vadovaujant įgyvendintą Technikos fakulteto reformą, už atliktą didelį darbą ir triūsą ginant fakulteto reikalus būnant ilgamečiu Technikos fakulteto sekretoriumi, už sumanų fakulteto žurnalo „Technika“ redagavimą, už universiteto ūkio atstatymą einant prorektoriaus pareigas, jam suteiktas inžinerijos daktaro honoris hausa (garbės) laipsnis. Sovietų Sąjungoje toks mokslo laipsnis nebuvo pripažintas, bet Aukštoji atestacinė komisija V.Mošinskiui patvirtino profesoriaus mokslinį vardą.
Partinė administracija nepasitikėjo Universiteto profesūra ir dėstytojais. 1945 m. universiteto VKP/b/ grupės steigiamajame susirinkime LKP/b/ CK paskirtas partorgas V. Kuzminskis padėtį įvertino taip: „Universitetas yra antitarybinio veikimo citadelė ir buržuazinių nacionalistų organizavimosi lizdas“. Universiteto partinė grupė, pasitelkusi Kadrų ir Specialųjį skyrius, pradėjo universiteto kadrų „valymą“ ir V. Mošinskis buvo atleistas iš prorektoriaus pareigų. Profesoriaus V. Mošinskio pilietinė pozicija matosi iš prieš jį nukreiptų atakų. 1948 m. universiteto partorgas jo charakteristikoje įrašė: „Visuomeninėje–politinėje veikloje prof. V. Mošinskis beveik nedalyvauja, iš dalies dėl amžiaus ir dėl savo senų buržuazinių pažiūrų“, kitoje charakteristikoje jį išvadino dvarponiu. Dekanas N. Milenskis 1949 m. susirinkime V. Mošinskį apkaltino „nepakankamu paskaitų politiniu lygiu“. 1952 m. KPI ataskaitoje profesoriai V. Mošinskis, J. Indriūnas ir kiti kritikuoti už „žemą paskaitų idėjinį lygį“. Kitais metais komunistas A. Rekevičius susirinkime pareiškė: „Metalų technologijos katedra nedirba auklėjamojo darbo, o katedros vedėjas V. Mošinskis bendradarbiams užduoda antitarybinį toną“/1/. Tuometiniu laikmečiu panašūs kaltinimai dažnai baigdavosi atleidimu iš darbo arba net areštu.
Profesorius išaugino du sūnus ir posūnį. Sūnus Algirdas, būsimasis inžinierius architektas, pradžioje Sorbonos universitete studijavo archeologiją, vėliau Šarlotenburgo aukštojoje technikos mokykloje (Berlyne) –inžinerinius mokslus. Studijas baigė 1933 m. 1944 m. vasarą, prie Lietuvos priartėjus sovietinei kariuomenei, jis pasitraukė į Australiją. V. Mošinskis pasižymėjo atjauta ir pilietiškumu. Jis visakeriopai rėmė ir į mokslus leido politinio kalinio, nepriklausomybės kovų dalyvio, buvusio Lietuvos kariuomenės medicinos tarnybos pulkininko leitenanto Leono Kęsgailos– Kenstavičiaus dukrą Vydą. Ji 1955 m. su pagyrimu baigė KPI Mechanikos fakultetą. Vėliau Vyda Kęsgailaitė–Ragulskienė tapo profesore, Lietuvoje pirmąja habilituota technologijos mokslų daktare. Sovietmečiu V. Mošinskis taip pat globojo ir stengėsi įsūnyti našlaitį Kazį Puidą.
Parengė Albinas Tamašauskas
