(1923-10-22 – 2004-01-09)
Juozas Vladas Petruškevičius gimė 1923 m. spalio mėn. 22 d. Kaune. 1942 m. baigė Kauno Aukštesniąją technikos mokyklą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Studijuodamas dalyvavo rezistencinėje veikloje, už ką 1945 m. buvo suimtas ir įkalintas Vorkutos lageryje.
1951 m. buvo paleistas ir grįžo prie savo tikslo – baigti studijas. Pirmiausia reikėjo įveikti didžiulę kliūtį – iš naujo ruoštis ir laikyti brandos atestato egzaminus. Juos išlaikęs ir rektoriaus prof. K.Baršausko pagalbos dėka 1954 m. jam pavyko grįžti į KPI Elektrotechnikos fakulteto trečiąjį kursą. 1952 m. drauge su Gerardu Binkiu (rašytojo Kazio Binkio sūnumi) sutaisė KPI Centrinių rūmų liftą. 1953 m. drauge su Bendrosios elektrotechnikos katedros (BEK) darbuotojais KPI pirmosiuose rūmuose iškasė pusrūsį, kuriame buvo įrengtos Elektrotechnikos ir Aukštųjų įtampų laboratorijos.
Dar studijuodamas, jis pradėjo dirbti BEK laborantu ir buvo atsakingas už Aukštųjų įtampų laboratorijos funkcionavimą ir aptarnavimą. 1957 m. baigęs KPI ir įgijęs inžinieriaus – elektrotechniko diplomą, J.Petruškevičius tęsė darbą toje pat katedroje jaunesniojo mokslo darbuotojo pareigose. Susikūrus Teorinės elektrotechnikos katedrai, 1966 m. perėjo į ją. Čia dirbo mokslo darbuotoju, o vėliau vyresniuoju mokslo darbuotoju iki išeinant į pensiją 1997 m. J.Petruškevičius daug prisidėjo kuriant ir organizuojant Elektromagnetinių laukų žinybinę laboratoriją ir kurį laiką jai vadovavo.
J.Petruškevičius paliko ryškų pėdsaką, kurdamas įvairius elektrostatinio lauko matuoklius. Jo sukurtas elektrometras buvo SSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodoje įvertintas medaliu. Jis ir dabar nenusileidžia geriausiems tokio pobūdžio matuokliams pasaulyje. Juozas daug prisidėjo kurdamas ir konstruodamas įvairius elektrinės žūklės aparatus ir elektrografinę techniką. Buvo daugelio ūkiskaitinių sutarčių vadovas arba atsakingas vykdytojas. Daug metų vadovavo žinybinei Elektromagnetinių laukų laboratorijai ir savo pasiektus laimėjimus nuolat skelbė įvairiuose mokslo leidiniuose ir konferencijose.
Lietuvos SSR Aukščiausiasis teismas J.Petruškevičių reabilitavo 1990-01-26 ir už tremties laiką nuo 1945-12-26 iki 1951-08-11 jo naudai priteisė pensiją iš valstybės biudžeto lėšų.
J. Petruškevičius buvo labai kruopštus ir nepaprastai reiklus sau. Visus darbus stengėsi daryti kokybiškai ir iki galo, tuo būdamas puikiu pavyzdžiu savo kolegoms. Labai maloniai, nuoširdžiai ir noriai dalijosi savo turtinga gyvenimo ir profesine patirtimi. Dėmesingai išklausydavo, ypač jaunųjų bendradarbių, idėjas, pamąstymus, sprendimus, ir geranoriškai juos pakritikuodavo, taktiškai pasakydavo savo nuomonę ir patardavo. Pavyzdžiui, laborantas, vėliau tapęs diplomuotu inžinieriumi, Aleksandras Duchavičius, aistringas trumpabangininkas radistas, su pasigėrėjimu prisimena labai vertingas konsultacijas, kurias gavo iš Juozo apie radijo siųstuvus, ir stebėjosi, iš kur jis, Juozas, turėjo tokių žinių bei patirties. Atsakymą, kaip prielaidą galima susidaryti iš informacijos, pateiktos Mindaugo Bloznelio knygoje „Lietuvių frontas“, kad VDU Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyriuje karo metais veikė Lietuvių Fronto sąjungos skyrius, kuriam vadovavo doc. J.Stanaitis. Skyriui priklausė ir studentai, kurie LF užsakymu gamino trumpųjų bangų siųstuvus ir imtuvus. Didelė tikimybė, kad tarp studentų – LF narių buvo ir Juozas. (LF buvo ypatingai slapta organizacija, kuri draudė bet kokius rašytinius dokumentus apie savo veiklą). Užsakymas buvo atliktas labai kokybiškai ir tenkino LF poreikį. Pvz., iš siųstuvo pašalinus vieną – kitą detalę, neįrodysi, kad tai siųstuvas.
J.Petruškevičius neturėjo jokio mokslinio laipsnio. Jis sąmoningai to nesiekė, nenorėdamas keliaklupščiauti okupacinei valdžiai . Tačiau moksline kvalifikacija viršijo kai kurių mokslo daktarų lygį. Jis buvo tikras savo šalies patriotas, eruditas, lietuvių kalbos ir lietuvybės, lietuviškų tradicijų puoselėtojas, giliai tikintis ir šiltas žmogus, labai mylėjo ir rūpinosi savo šeima, namais. Užaugino tris atžalas: Nomedą, Darių ir Ugnių.
Sovietiniais laikais ką nors įsigyti, kuo nors apsirūpinti buvo sunku. Reikėjo gauti taloną (leidimą). L.Rinkevičius, buvęs KPI darbuotojų profsąjungos pirmininkas ir katedros dėstytojas, prisimena, kaip Juozas rūpinosi savo namo remontu. Reikėjo lentų. Tad labai įstrigo atmintin Juozo švytintis iš džiaugsmo veidas, kai gavo taloną nusipirkti dviems kub. metrams lentų. Juozas Petruškevičius buvo ilgametis Aušros gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas. Labai mėgo Lietuvos karių ir liaudies dainas. Iš savo tėvelio agronomo Kazimiero paveldėjo meilę sodininkystei. Maloniai vaišindavo bendradarbius ypatingai puikaus skonio kriaušėmis. Pablogėjus sveikatai, universitete išdirbus 44 metus, 1997 m. išėjo į pensiją. Mirė 2004 m. sausio 10 d. Bendraminčiai jį pagerbė, uždėdami ant jo karsto Trispalvę. Palaidotas Panemunės kapinėse Kaune.
Parengė Leonardas Rinkevičius
Juozas Vladas Petruškevičius (1923-10-22 Kaunas – 2004-01-09 Kaunas), inžinierius, ilgametis KPI (KTU) darbuotojas, Birželio 23 sukilimo dalyvis, politinis kalinys.
Gimė Kaune tarnautojų – inteligentų šeimoje. 1938 m., baigęs Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos keturias klases, įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Besimokydamas dirbo Kauno radijo stotyje. Čia jam dirbant, 1940 m. sovietai okupavo Lietuvą. 1941 m. birželio 23 d. prasidėjus sukilimui, jis su kitais sukilėliais nuo okupantų gynė Kauno radijo stotį. 1943 m. baigė KATM ir įgijo elektrinių ryšių techniko kvalifikaciją. Tais pačiais metais, kaip KATM absolventas, buvo priimtas į VDU Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyriaus antrąjį kursą. Kiek vėliau universitete įsidarbino vyr. laborantu. Sugrįžus sovietiniam okupantui įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą. Studijas nutraukė 1945 m. jį areštavęs sovietinis saugumas. 1946 m. karo tribunolas nuteisė 10 metų kalėti ir penkeriems metams apribojo teises. Kalėjo Vorkutos lageryje. Atsižvelgiant į lageryje darbo užduočių normų viršijimą, 1951 m. iš lagerio buvo išleistas prieš laiką, bet be teisės gyventi Kaune. Grįžęs į Lietuvą iš pradžių įsidarbino Marijampolės cukraus fabrike elektromonteriu, vėliau – Marijampolės pramoninio kombinato radijo dirbtuvių vedėju. Tik 1953 m. kovo 27 d. postalininė amnestija leido jam sugrįžti į gimtuosius namus Kaune.
Labai teigiamai jį rekomendavus KPI Bendrosios elektrotechnikos katedros vedėjui J. Zdaniui (buvusiam jo dėstytojui Technikos mokykloje), nuo 1953 m. rugsėjo 1 d. prof. K. Baršauskas Institute jį įdarbino laborantu, o po mėnesio – Elektros stočių katedros vyr. laborantu ir sudarė sąlygas KPI Vakariniame fakultete tęsti studijas. Institutą baigė 1957 m. ir įgijo inžinieriaus elektriko kvalifikaciją. 1958 metais buvo paskirtas KPI Mokslinio tiriamojo sektoriaus jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Rektorius K. Baršauskas diplomuotam inžinieriui J. V. Petruškevičiui leido papildomai dirbti dėstytoju už valandinį atlyginimą. Už tai Instituto partorgas A. Jūrelė kaltino rektorių, kad jis, „užuot atleidęs politiškai netinkamą darbuotoją, leidžia jam ideologiškai gadinti studentus“. Jis ragino rasti būdą, kaip nuo šių „mums svetimos ideologijos žmonių“ greičiau atsikratyti. Nepaisant to, 1959 m. J. V. Petruškevičius buvo paskirtas mokslinio tiriamojo sektoriaus vyr. inžinieriumi. Nuo 1966 m. perėjo dirbti į Teorinės elektrotechnikos katedrą. Joje dirbo iki išėjo į pensiją. 1971 m. paskirtas Žinybinės laboratorijos vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.
Jis dar 1953 m. daug prisidėjo Institute įrengiant Aukštųjų įtampų laboratoriją ir buvo atsakingas už jos veikimą. Vėliau kartu su kitais organizavo žinybinę Elektromagnetinių laukų laboratoriją ir kurį laiką jai vadovavo. Jis kūrė elektrostatinio lauko matuoklius. Jo sukurtas elektrometras buvo apdovanotas Sąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje. Su kitais kūrė ir konstravo elektrožūklės aparatus ir elektrofotografinę techniką, tarp jų elektrografinių plokštelių lauko matavimams originalų jutiklį. Kūrybingai dirbdamas moksliniu bendradarbiu daug prisidėjo prie ūkiskaitinių sutarčių vykdymo.
Jis buvo 38 sutarčių vadovas arba atsakingas vykdytojas. Buvo darbštus, drausmingas, kūrybingas, iniciatyvus darbuotojas, reiklus sau ir dėmesingas kitiems, ypač jaunesniems. Jam rūpėjo taisyklinga kalbėsena gimtąja kalba. Už gerą darbą Instituto vadovai reiškė jam padėkas, apdovanojo piniginėmis premijomis ir Instituto garbės raštu. Visgi iš komunistų partinio aktyvo jis patyrė daug nuoskaudos ir tarnybinės karjeros trikdžių. Universitete išdirbus 44 metus, pablogėjus sveikatai, 1997 m. išėjo į pensiją. Mirė 2004 m., palaidotas Panemunės kapinėse Kaune.
Parengė Albinas Tamašauskas
