Jurgis SLAVĖNAS (1924-04-21 – 2019-01-17 Delnickų k., Krosnos valsč., Marijampolės apskr.), inžinierius technikos mokslų daktaras, profesorius.
1941 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono berniukų gimnaziją ir tų pačių metų rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto statybos fakultetą. Vokiečių okupacinei valdžiai uždarius universitetą, studijas nutraukė. 1944 – 1947 m. dirbo Plentų valdybos sistemoje inžinieriumi Vilkaviškyje, Marijampolėje, Kaune. 1947 m. rudenį grįžo į universitetą (KVVDU) baigti nutrauktų studijų. 1951 m. su pagyrimu baigė Kauno politechnikos institutą (taip buvo pavadintas universitetas po reorganizacijos) ir įgijo kelių inžinieriaus kvalifikaciją.
1951 – 1953 m. dirbo inžinieriumi kariniame dalinyje Archangelske. 1953 m. grįžo į Lietuvą ir rudenį įstojo į Kauno politechnikos instituto statybinės mechanikos specialybės aspirantūrą (moksl. vadovas prof. dr. K. Vasiliauskas). Būdamas aspirantu kartu dirbo ir KPI valandiniu dėstytoju. Po aspirantūros 1956 m. buvo priimtas etatiniu dėstytoju į KPI statybinės mechanikos katedrą. 1957 m. apsigynė disertaciją tema „Mastelio veiksnio įtakos tyrimai, atliekant plieno nuovargio bandymus”. Už tai jam buvo suteiktas technikos mokslų kandidato (1993 m. nostrifikuotas daktaro) mokslinis laipsnis. 1962 m., reorganizavus statybinės mechanikos katedrą į dvi savarankiškas katedras, buvo perkeltas į medžiagų atsparumo (nuo 1993 m. deformuojamų kūnų mechanikos) katedrą. 1963 m. jam buvo suteiktas docento, o 1984 m. – profesoriaus moksliniai vardai. 1993 m. išėjo į pensiją. Per šį 40 metų trukusį pedagoginio darbo laiką institute studentams dėstė teorinės mechanikos, medžiagų atsparumo, statybinės mechanikos, tamprumo ir plastingumo bei medžiagų mechanikos disciplinas, taip pat vadovavo aspirantų moksliniams darbams, daugelį jų konsultavo ir jiems oponavo, ginant disertacijas. Trys jo vadovaujami aspirantai tapo mokslų daktarais.
Savo pedagoginėje veikloje J. Slavėnas daug dėmesio skyrė dėstymo metodikai tobulinti, kalbos kultūrai plėtoti, lietuviškai terminijai kurti ir naujiems mokslo pasiekimams skelbti, taip pat visokeriopai skatino studentų mokslinę veiklą, ugdė jų kūrybinį mąstymą ir savarankiškumą. Jis pasižymėjo puikiais oratoriniais gebėjimais, o jo paskaitos – įtaigingumu. Jis nuolatos kėlė savo kvalifikaciją, keletą kartu stažavosi Maskvos aukštosiose mokyklose. Net 20 metų buvo instituto studentų mokslinio darbo tarybos pirmininkas ir Respublikos analogiškos tarybos pirmininko pavaduotojas, aktyviai organizavo studentų mokslines konferencijas, mokslinių darbų konkursus, apžiūras.
J. Slavėnas – ne tik geras pedagogas, bet ir kūrybingas mokslininkas, daugelio mokymo ir metodinių leidinių autorius. Jį pagrįstai galima laikyti medžiagų nuovargio tyrimų pradininku Lietuvoje, kurio mokslinių tyrimų pagrindinė sritis buvo plienų, aliuminijo lydinių ir angliaplasčių ciklinio bei mažaciklio nuovargio stiprumo ir ilgaamžiškumo tyrimai. Kai kurie jo mokslinių tyrimų rezulatai, ypač mastelio veiksnio įtakos, yra gana unikalūs ir rado atgarsį net to meto sąjunginėje (Rusijos) mokomojoje literatūroje. Jis parašė apie šimtą mokslinių straipsnių, knygų, brošiūrų. Iš jų svarbiausios: „Medžiagų atsparumo įvadas”, „Ciklinio stiprumo skaičiavimai”, „Tamprieji švytavimai”, „Sudėtingai deformuojamų elementų atsparumas”, „Medžiagų atsparumas” (vienas iš autorių). 1969 m. už darbų ciklą „Metalų stiprumo tyrimai” buvo apdovanotas (kartu su kitais) Lietuvos valstybine premija.
Už aktyvią mokslinę ir pedagoginę veiklą J. Slavėnui buvo įteikti tiek respublikos, tiek sąjungos organizacijų (ministerijų) garbės raštai.
Parengė A. Žiliukas
