Stasys Vabalevičius ( 1901-07-21 Voskonių km., Kauno apskr. –1985-11-24 Kaunas), statybos inžinierius, technikos mokslų daktaras, profesorius.
Pirmo pasaulinio karo metais, kartu su tėvais pasitraukęs į Smolenską (Rusija), mokėsi vietos mokykloje ir, būdamas paaugliu, dirbo miesto įmonėse. 1920 m. grįžo į Lietuvą ir tais pačiais metais savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1922 m. išleistas iš kariuomenės į atsargą, įstojo mokytis į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Ją baigęs, 1926–1932 m. dirbo techniku įvairiose Kauno miesto statybose. 1932–1937 m. studijavo Prahos aukštojoje technikos mokykloje (Čekoslovakija), kurią baigęs įgijo statybos inžinieriaus kvalifikaciją. 1937–1940 m. dirbo Kauno miesto savivaldybėje inžinieriaus projektuotojo bei darbų vykdytoju. Suprojektavo ir pastatė Žaliakalnio rezervuarus Kaune. 1940m., Lietuvą okupavus sovietams, paskiriamas Kauno miesto viceburmistru, vėliau Kauno miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Išvengęs vokiečių okupacijos represijų, 1941 m. buvo priimtas į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą jaunesniuoju asistentu. 1942–1944 m. dirba šio fakulteto Santechnikos kabineto vedėju.
Grįžus sovietiniams okupantams, 1944 m. paskiriamas Statybos fakulteto dekanu, o 1945 m. – dar ir Miestų sanitarijos, vėliau – Miestų santechnikos, katedros vedėju, vadovavo karo metu sugriautų vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų atkūrimo darbams Kaune, Palangoje, Vilkaviškyje. 1948 m., nors ir neturinčiam mokslinio laipsnio, jam suteikiamas docento mokslinis vardas.1949 m. skiriamas prorektoriumi ir jam pavedama parengti universiteto reorganizacijos projektą. Įkūrus Kauno politechnikos institutą (KPI), jis paskiriamas naujai įkurto Hidrotechnikos fakulteto dekanu bei Vandentiekio, kanalizacijos ir santechnikos (nuo 1956 m. – Vandentiekio ir kanalizacijos) katedros vedėju. Jis taip pat vadovauja ir Nutekamųjų vandenų valymo laboratorijai. 1955 m., vietoj disertacijos, pateikęs 1954 m. išleistą savo vadovėlį „Vandentiekis ir kanalizacija”, jį apsigina ir jam suteikiamas technikos mokslų kandidato (daktaro) laipsnis. 1956 m. paskiriamas LSSR valstybinio statybos ir architektūros komiteto pirmininku. Jo iniciatyva pavyko sustabdyti Vilniaus, Kauno ir Kėdainių senamiesčių niokojimą, buvo pradėtos restauruoti Trakų ir Biržų pilys. 1956 m. jis išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu.
1961 m. sugrįžo į KPI, vėl paskirtas Hidrotechnikos fakulteto dekanu ir iki 1979 m. vadovavo Vandentiekio ir kanalizacijos katedrai. 1962 m. jam buvo suteiktas profesoriaus mokslinis vardas. Studentams skaitė paskaitas, vadovavo dėstytojų ir aspirantų moksliniams darbams, kurių 16 apsigynė. Knygų „Gyvenviečių vandentiekis ir kanalizacija” (1962) ir „Pastatų vidaus santechnikos įrengimai” (1965) bendraautoris, parašė 4 metodines priemones.
Už sąžiningą darbą 1954 m. buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu, o 1965 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas.
Parengė J. Slavėnas, B. Kriščiūnas
