(1893-11-01 – 1977-10-02)
docentas, chemijos mokslų daktaras, Neorganinės chemijos katedros vedėjas (1944-1949), Valstybinės premijos laureatas (1968).
Juozas VALANČIŪNAS (1893-11-01 Skakų k. Kriukų valsč., Šiaulių apsk. – 1977-10-02 Kaunas). docentas, chemijos mokslų kandidatas.
1914 m. baigė Permonovo technikos kursus, 1919 m. grįžo į Lietuvą ir iki 1940 m. dirbo matininku. 1931 m. baigė Kauno suaugusių gimnaziją. 1932 m. įstojo į Vilniaus universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Fizikos-chemijos skyrių. 1941 – 1942 m. dirbo chemiku ilniaus aliejaus ir muilo fabrike, kartu savarankiškai mokėsi. Gerai atlikęs diplominį darbą „Geležies atskyrimas nuo cinko ir mangano” 1942 m. baigė aukštąjį mokslą ir jam buvo suteiktas diplomuoto chemiko vardas.
1944 m. buvo pakviestas į atkuriamą Kauno valstybinį universitetą, kur iki 1949 m. dirbo Neorganinės chemijos katedros vedėju, vėliau (1950-1969) – šios katedros docentu. Daug prisidėjo prie nuniokotų laboratorijų atkūrimo. Skaitė pagrindinį neorganinės chemijos kursą Cheminės technologijos fakulteto studentams. Jo parengtos mokymo priemonės „Neorganinės chemijos paskaitų konspektas” ir „Neorganinės chemijos laboratoriniai darbai” ilgus metus sudarė šios disciplinos mokymo pagrindą.
Parengė ir 1953 m. apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją „Politioninių rūgščių susidarymo mechanizmo klausimais” (vadovas – prof. Jonas Janickis). 1957 m. jam suteiktas mokslinis docento vardas. Turėdamas įgimtą tyrinėtojo intuiciją jis paprastomis priemonėmis sugebėjo pasiekti žymių mokslinių rezultatų. Paminėtina jo rasta reakcija, – kurios rezultatas – susidaro aukštosios politioninės rūgštys, turinčios iki 50 sieros atomų molekulėje. Parodyta, kad reakcija vyksta per tarpinius junginius – sulfanmonosulfonatus. Šie junginiai išskirti kaip kristalinės druskos. Už sieros, seleno, mangano cheminius ir elektrocheminius tyrimus J. Vančiūnui su bendradarbiais 1968 m. buvo paskirta valstybinė premija. J.Valančiūno pradėtus tyrimus toliau tęsė jo bendradarbiai.
