(1902-12-21 – 1979-09-01)
statybos inžinierius, technikos mokslų daktaras (1971-1975)
Povilas VILŪNAS (1902-12-21 Armoliškiai, Užpalių valsč., Utenos apskr. – 1979-09-01 Kaunas), statybos inžinierius, technikos mokslų daktaras, docentas.
1924 m. baigė Panevėžio gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno universiteto Technikos fakulteto Statybos skyrių. 1933 m. apgynė diplominį projektą „Likėnų purvo ir vandens gydykla“ ir įgijo statybos inžinieriaus kvalifikaciją.
Studijuodamas nuo 1928 m. dirbo Biržų apskrities savivaldybėje techniku o baigęs universitetą, iki 1940 m. dirbo inžinieriumi. Paruošė Biržų apskrities savivaldybės 6000 kv. m. rūmų (1934-1935), Likėnų purvo ir vandens gydyklos (1935-1936), Smilgių bažnyčios (1934-1940), Pasvalio, Biržų, Papilio klebonijų (1936-1937), Biržų tekstilės fabriko „Siūlas“ ir kitų statinių projektus. 1940–1941 m. buvo pažemintas pareigose ir dirbo Biržų komunalinio ūkio skyriaus techniku.
1940–1941 m. dirbo komunalinio ūkio techniku. 1941-1944 dirbo Biržų apskrities inžinieriumi, o nuo 1944 rugsėjo mėn. Kauno respublikinio projektavimo ir planavimo tresto skyriaus viršininkas bei vyriausias inžinierius, o 1945–1947 m. – tresto valdytojas.
1946 m. buvo priimtas į Kauno valstybinį Vytauto Didžiojo universiteto (KVVDU) Architektūros kompozicijos katedrą vyr. dėstytoju antraeilėms pareigoms. 1947 m. buvo paskirtas KVVDU Statybos technikos katedros etatiniu vyr. dėstytoju.1954 m. P. Vilūnas apsigynė technikos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją „Lietuvos TSR viršutinio devono dolomitų, kaip gamtinių statybinių akmenų, kai kurių fizinių mechanizmų savybių nustatymas“. 1956–1962 m. Kauno politechnikos instituto (KPI) Statybos technologijų ir optimizavimo katedros vedėjas. 1957 m. jam suteikiamas docento mokslinis vardas. 1962–1971 m. – katedros docentas. 1971–1975 m. P. Viliūnas – Statybos katedroje eina profesoriaus pareigas. Nuo 1975 m. – pensininkas.
Pagrindinė P. Viliūno mokslinio darbo sritis – dolomitų fizinių–mechaninių savybių tyrimas ir jų panaudojimas statyboje. Spaudoje paskelbė 38 mokslinius-metodinius veikalus, iš kurių svarbiausi: monografija „Vietinių medžiagų gamyba ir jų panaudojimas kolūkinėje statyboje (1952), „Racionaliausi tinko darbai (1956), „Dolomitų panaudojimas sienų konstrukcijoms“ (1959), vadovėlis „Statybų darbų technologija“ (1963 su kitais autoriais). P. Viliūnas aktyviai vadovavo disertantų darbams, kurių net 13 apsigynė daktaro disertacijas. Didžiulė jo sukaupta gamybinio, projektavimo bei vadovavimo darbo patirtis buvo plačiai teikiama studentams paskaitų bei kitų užsiėmimų metu, už ką studentai jį labai mėgo ir vertino.
Už nuoširdų darbą ir pasiekimus moksle P. Viliūnas buvo apdovanotas „Statybos žymūno ženkleliu“ ir daugeliu garbės raštų.
