Nėra ir nebuvo Baltijos pakraštyje dangų remiančių viršūnių, niekas negirdėjo stūgaujančio tarp uolų vėjo, krintančio ledo dundesio. Bet vis tik atsirado mūsų gimtinėje žmonių, kuriuos patraukė kalnai. Įvairios priežastys ir ketinimai vedė karius, mokslininkus, poetus ar šiaip smalsuolius tolimais ir pavojingais, dažnai nepramintais Žemės raukšlių takais. Sunku šiandien tiksliai nustatyti ne tik įvykių aplinkybes, bet ir visų keliautojų vardus, nes šimtmečių dulkės ir negailestingi istoriniai įvykiai negrįžtamai nugramzdino daugelį dokumentų. Apie keletą jų turime išsamesnių žinių.
1850 m. rugsėjo 18 dieną Juozapas Chodzka (1800 – 1881) įkopė į Araratą. Plačiau
Ignas Domeika (1801-1889) dar iki 1900 metų laipiojo Alpių šlaitais, pagarsėjo Pietų Amerikos Andų kalnuose. Ten jis įkūrė Čilės aukštąją kalnakasybos mokyklą, ištyrė vario, aukso, akmens anglies telkinius, dar ir dabar svarbius krašto ūkiui. Jo vardu Čilėje pavadintas kalnagūbris (Domeikos kalnagūbris). Platesnė pažintis su Ignu Domeika
Sunki tremtinio dalia nubloškė Joną Čerskį (1845-1892) į tolimąjį Sibirą. Stipriavalis lietuvis ten nepalūžo ir tapo mokslininku, tyrinėjo Sajanų kalnus, Baikalo pakrantes ir kitas tuo metu mažai žinomas Sibiro vietas. Didžiausias jo nuopelnas geografijos mokslui – nežinomų kalnų, esančių Kolymos, Anadyrės ir Janos upių rajone, atradimas. Kalnynas, stūksantis Jakutijoje ir savo apimtimi pralenkiantis Kaukazo kalnus, šiandien vadinamas Čerskio vardu. Daugiau informacijos apie Joną Čerskį
Pamyro pionieriumi vadinamas Konstantinas Aris (1874- apie 1941). Jis tyrinėdamas apkeliavo Takla Makano dykumą, Vakarų Tian Šanį, Pamyrą. Bene įžymiausias tų laikų plačiai žinomas keliautojas Antanas Poška (1903-1992) du kartus perkopė Himalajų kalnų sistemą.
Paslaptingi kalnai traukė ne vien mokslininkus ar nerimstančius keliautojus. Jais žavėjosi, iš jų kūrybinio peno sėmėsi ir didieji mūsų rašytojai bei dailininkai.
Maironio eilėraščiai, dvelkiantys alpinių slėnių vėsuma, eilėraštis apie Alpių viršūnes V. Mykolaičio-Putino humanistiniai simboliai nuausti kalnų įvaizdžiais. Vinco Mykolaičio Putino eilėraštis
Balys Sruoga kalnuose rado ne vien poetinių impulsų šaltinį, bet ir tiesioginės veiklos sritį – alpinizmą. Balio Sruogos įspūdžiai iš kelionės po Kaukazą Kalnų gaudesys žadino ir A. Vienuolio vaizduotę, kuriant Kaukazo legendas. Antano Vienuolio legenda
M. K. Čiurlionio tapyboje ir muzikoje perteikta kalnų nuotaika. Kalnas
Europoje alpinizmas gimė XVIII a., kai žmonės moksliniais tikslais pirmą kartą įkopė į Monblaną. Iš pradžių alpinizmu buvo vadinamos ir kelionės į kalnus, ir moksliniai jų tyrinėjimai, ir paprasčiausi įkopimai. Pamažu veikla diferencijavosi kalnuose.
Kovojant su Himalajų milžinais, įveikiant Alpių uolų sienas, kaupėsi patyrimas, tobulėjo inventorius, sparčiai vystėsi kopimo būdai. Pagaliau alpinizmu, kaip jį suprantame dabar, pradėta vadinti žmonių įkopimus sportiniais tikslais į sunkiai pasiekiamas viršūnes, naudojant būtinas lipimo priemones ir techniką.
Lietuvoje tikslesnis sportinio alpinizmo sąvokos supratimas nusistovėjo tik po antrojo pasaulinio karo, kai pirmieji lietuviai nuvyko į alpinizmo stovyklą Kaukaze, išklausė teorinį kursą ir patys bandė pagal tam tikrus reikalavimus kopti į kalnus.
1950-1951 m KPI (dabar KTU) dėstytoju dirbo iš tuometinio Leningrado atvykęs pirmojo atskyrio alpinistas Nikolajus Fuzikas. Jis subūrė KPI studentų ir Kauno radijo stoties darbuotojų devynių žmonių grupelę, kurie išvyko į Kaukazo kalnus, Molnijos alpinistinę stovyklą. Taigi, KPI buvo Lietuvos sportinio alpinizmo pradžia.
Intensyvus sportinis alpinizmas prasidėjo 1957 metais įkūrus Lietuvos alpinizmo federaciją, kai mokslus Rusijoje baigė ir į Lietuvą grįžo Gediminas Akstinas, Vytautas Vosylius ir Feliksas Mieliauskas. Jie kartu žuvo lavinoje kopdami į Dych Tau viršūnę 1959 metais. Likęs jaunimas toliau su dideliu entuziazmu ėjo į kalnus. Jau 1964 m. suruošta pirmoji aukštuminė ekspedicija į Pietvakarių Pamyrą, kurios dalyviai buvo: Kazimieras Monstvilas (vad.), Juozas Antanavičius, Romualdas Augūnas, Aleksandras Jurgelionis ir 6 KPI auklėtiniai: Balys Binkauskas, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Augustas Kubilius, Stasys Miglinas, Jaroslavas Okulič-Kazarinas, Vilius Šaduikis. Buvo įkopta į bevardes viršūnes, kurios pavadintos Čiurlionio (5794 m) ir Donelaičio (5837 m) vardais. Pagrindinis įkopimas – Lietuvos viršūnė (6080 m) – tais metais (1964 m.) pripažintas geriausiu Baltijos šalyse. Tai pirmas svarus Lietuvos alpinistų pasiekimas.
1965 m. įvyko antroji aukštuminė ekspedicija į pirmąjį 7-tūkstantininką – Lenino (dabar Avicenos) viršūnę (7134 m). Įkopėjai: Juozas Antanavičius, Balys Binkauskas, Algirdas Briedis, Augis Gučas, Augustas Kubilius, Stasys Miglinas, Kazys Monstvilas, Jaroslavas Okulič-Kazarinas, Vitalius Stepulis, Aleksandras Šteinas, Antanas Varanka, Vytautas Viršilas ir vienintelė moteris – KPI auklėtinė Danutė Šukytė – Skučienė , pirmoji Baltijos šalyse pakilusi virš 7 km. Tuo pačiu laiku KPI komanda ( Giedrius Bernatonis, Algirdas Norkus, Erdvilas Adomaitis, Julius Jurgelionis) įkopė į Kaukaze esančią Dych Tau viršūnę (5204 m). Abi komandos tapo Lietuvos čempionais. 1969 metais Tian Šanyje, Karakolo slėnyje įvyko Pirmoji Lietuvos alpiniada (vadovas Vytautas Viršilas), kurioje dalyvavo beveik 100 alpinistų. Tarp daugelio įkopimų atsirado nauja lietuviška Žalgirio (4850 m) viršūnė.
Respublikos rinktinė (vad. Vilius Šaduikis, Juozas Antanavičius, Erdvilas Adomaitis, Kazys Monstvilas) sudėtingiausiu (6 sunkumo kategorijos) maršrutu įkopė į Džigito viršūnę (5170 m) ir Tarybų Sąjungos čempionate laimėjo ketvirtą vietą. KPI alpinistų sekcijos nariai nuolat dalyvavo Lietuvos ir Pabaltijo čempionatuose. 1986 metais KPI komanda (Stanislovas Navickas , Alvydas Peištaras, Kęstutis Baleišis ir Albinas Vološkevičius) Kaukaze, Bezengi rajone įkopę į „Mižirgi“ viršūnę (4938 m) 5B sudėtingumo kategorijos maršrutu tapo Lietuvos čempionais, o 1987 metais Tarybų Sąjungos čempionate KPI komanda ( Vaclovas Paplauskas, Rimvydas Simutis, Vytautas Simutis, Edvardas Pundzius, Valdas Ūsas , vadovaujama Algio Gudelio) užėmė garbingą ketvirtąją vietą ir pakartojo 1969 m. pasiekimą.
Po 1989 m. sėkmingų įkopimų su JAV alpinistais Kaskadų kalnuose, mūsų alpinizmo lyderis Dainius Makauskas po metų Himalajuose įkopė į Dhaulagirį (8222 m), įveikęs 8 km. aukštį 1992 m. su Amerikos lietuvio Alexo Bertulio pagalba, buvo organizuota lietuvių ekspedicija į Everestą (8848 m). Dėl prastų rudens orų pavyko tris kartus pakilti iki penktos stovyklos, esančios 7850 m aukštyje. Įgavęs patirties po pusmečio (1993 m. pavasarį) Vladas Vitkauskas (pirmasis Baltijos šalyse) sėkmingai įkopė į Everesto kalną. Vėliau į Everestą įkopė Saulius Vilius (2003), Aldas Baltutis ir Darius Vaičiulis . (2007), Edita Uksaitė (2013), Stanislovas Vyšniauskas (2022), Mindaugas Šatkauskas (2024).
Saulius Damulevičius – pirmasis lietuvis, įkopęs į techniškai sudėtingiausią aštuonetūkstantininką K2 (8611 m).
2021 metais, švenčiant sportinio alpinizmo Lietuvoje septyniasdešimtmetj, kuris ir prasidėjo KPI, universiteto teritorijoje žuvusiems kauniečiams alpinistams: Gediminui Akstinui, Vytautui Vosyliui, Kasčiui Zubovui, Eugenijui Bajorui, Algiui Gudeliui, Dainiui Makauskui, Alfredui Lukšui, Giedrei Abraitytei buvo nuspręsta pasodinti ąžuoliukus. Sodinimą organizavo Lietuvos alpinistų senjorų klubo iniciatyvinė grupė, vadovaujama Alvydo Peištaro.
2022 metais Kaunas tapo Europos kultūros sostine. Ta proga buvo nuspręsta pakartoti įkopimą į Kauno viršūnę (5440 m), esančią Pietvakarių Pamyre, Šungano kalnagūbryje, Tadžikistane, į kurią prieš penkiasdešimt metų įkopė Kęstutis Virbalis, Eugenijus ir Romas Bajorai bei latvis Valdis Kikans. Ekspediciją į Kauno viršūnę organizavo Lietuvos alpinistų senjorų klubas. Ekspedicijoje dalyvavo dvidešimt trys dalyviai: 9 alpinistų senjorų klubo nariai ir 14 KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ keliautojų, vadovaujamų Girvydo Kulakausko. Ekspedicijai vadovavo patyrę alpinistai, instruktoriai Alvydas Peištaras ir Kęstutis Virbalis. Ekspedicijos metu buvo įkopta į tris naujas viršūnes, pavadintas Kauno Vytis (5111 m), KTU Ąžuolas (5145 m) ir svarbiausią – Lietuvos Universitetui – 100 (5169 m), nes tais metais buvo švenčiamas Lietuvos Universiteto, davusio pagrindą visiems šiuolaikiniams universitetams Lietuvoje, šimtmetis. Sugrįžus iš ekspedicijos KTU rektoriui buvo įteiktas suvenyrinis akmuo nuo viršūnės. Tuomet ir kilo mintis pastatyti skulptūrą, pasakojančią apie Lietuvos Universiteto viršūnes, kurių yra ne viena. Dar sovietiniais laikais, 1984 metais Algio Gudelio vadovaujamoje ekspedicijoje į Pietvakarių Pamyrą, Tadžikistane, buvo įkopta į bevardes viršūnes, kurios pavadintos KPI (5879 m) ir Akademiko Baršausko (5649 m) vardais. Lietuviškais vardais pavadintų kalnų ir perėjų yra ir daugiau.
Akmens kompoziciją sukūrė ir jos pastatymą organizavo Alvydas Peištaras. Mecenatai Danutė Kučinskienė, Stanislovas Vyšniauskas (įmonė „Racijos“), Evaldas Andrijauskas (įmonė „Forto siena“), UAB „Bangelė“. Skulptūra pastatyta Studentų miestelyje šalia KTU XV Rūmų (Studentų g. 54. Kaunas).
