2025 m gegužės 12 d. grupė KTU Emeritų klubo narių vyko į pažintinę kelionę.
Pirmas kelionės tikslas buvo Baisogalos dvaras. Istoriniuose šaltiniuose Baisogala pirmą kartą paminėta XIII a. 1537 m. minimas miestelis su 24 alaus smuklėmis ir 10 daržininkų kiemų. 1539 m. įkurta parapija, Žygimantas Augustas Baisogalos parapijai paskyrė žemių, kuriose buvo pastatyta Baisogalos bažnyčia, 1627 m. atstatyta, 1774 m. sudegė; dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1882 m. XIX a. pradžioje Baisogala tapo privačia valda. 1831 m. ir 1863 m. miestelį buvo užėmę sukilėliai.
XIX a. – XX a. pradžioje dvaro savininkai Komarai pastatydino dvaro ansamblį, įkūrė plytinę, drenažo vamzdžių gamyklą, kalkių degyklą, kitų įmonių. Baisogalos dvaras – XIX–XX a. Romantizmo stiliaus ansamblis su parku. Architektūros paminklas. Centrinius rūmus supa 12 hektarų užimantis mišrios struktūros parkas su tvenkiniais. Dvaras pradėtas statyti XVIII a. viduryje, baigtas statyti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Centriniams rūmams būdingi iš Peterburgo architektūros mokyklos atkeliavę rusiškojo ampyro bruožai, yra secesijos dekoro elementų. Kumetyno pastatas su neogotikos motyvais. Ūkiniai pastatai išmūryti pagal liaudies architektūros tradicijas. Vėjo malūnas pastatytas 1850 m. Malūnui būdinga gotikinių ir romaninių elementų sintezė.
Ekskursija prasidėjo dvaro rūmuose, apžiūrėjome kambarius, po to kitus dvaro statinius, pasigrožėjome aplinka.
Sekantis mūsų aplankytas objektas – Burbiškio dvaras. Senasis Burbiškio dvaras XVII a. priklausė dvarininkams Burboms – pagal jų pavardę ir kilo vietovės pavadinimas. 1817–1940 m. dvaras priklausė bajorams Baženskiams, kurie rekonstravo buvusius dvaro pastatus. Mykolo Baženskio iniciatyva įveistas mišraus stiliaus dvaro parkas su puikiais, vaizdingais, su nedidelėmis salelėmis tvenkiniais. Salelėse buvo įrengtos poilsio aikštelės, į kurias vedė mediniai ir mūriniai tilteliai bei lieptukai. Dvaro parkas užima 28 ha plotą, jo centrinėje dalyje yra 3 ha tvenkinys su 15 salų, 11 tiltų ir tiltelių, tarp kurių – Liūtų tiltas. Aštuonios kanalais ir eglėmis apjuostos apžvalgos kalvelės, pagrindinė alėja su keturiomis karpotųjų beržų eilėmis, daug eglių. Parke auga 23 rūšių ir formų atvežtiniai augalai: kazokinis kadagys, europinis maumedis, didžioji pocūgė ir kiti. Jame gyvena apie 40 paukščių rūšių.
Iki šiol yra išlikę dvaro pastatai: oficina, svečių namas, ledainė, virtuvė, vaikų namelis, arklidė, svirnas, tvartas, sodininko namas su oranžerijos liekanomis. Šalia rūmų – nedidelė valčių prieplauka.
Pirmiausia sustojome prie Adomo Mickevičiaus parko skulptūrų: Šv. Mergelės Marijos, A. Mickevičiaus ir Vytauto Didžiojo. Pabuvojome pagrindinime dvaro name: didžiajame kambaryje, skirtam svečių priėmimui; šeimininkų valgomajame; medžioklės ir darbo kambariuose. Pasigrožėjome žydinčiomis tuplėmis, pasivaikščiojame po parką ir tilteliais.
Pasigrožėję Burbiškio dvaru, važiavome į Raudondvario kaimą. IX a. dauguma Šeduvos dvaro pastatų buvo mūryti iš raudonų plytų, dėl to vietovei ir prigijo Raudondvario vardas.Vietovę Raudondvariu pavadino dvarininkas T. fon Ropas, kuris čia atkėlė Šeduvos dvaro centrą. Išlikęs buvusio Raudondvario dvaro pastatų ansamblis (XIX a., priklausė Teodorui fon Ropui) ir parkas (dabar dalyje dvaro pastatų yra įsikūrusi Šeduvos technologijų ir verslo mokykla). Yra Raudondvario tvenkinys (patvenkta Daugyvenė). Dvaro pastatai ir aplinka yra apleisti.
Sekantis mūsų sustojimas – smuklė „Žarija“. Čia mūsų laukė gausūs pietūs.
Papietvę ir pasivaikščioję po labai gražią smuklės teritoriją, važiavome toliau į Kleboniškio kaimą.
Kleboniškiai – gatvinis kaimas, įsikūręs Daugyvenės kraštovaizdžio draustinyje, prie Daugyvenės upės. Įkurtas XVI a. viduryje Valakų reformos metu. Kaime 1989 m. įkurtas 18 ha užimantis kaimo buities muziejus. Stovi 1884 m. statytas Kleboniškių vėjo malūnas. Kleboniškių kaimas apibūdinamas kaip vienas geriausiai išsilaikiusių vidurio Lietuvos gatvinių kaimų. Šiuo metu Kleboniškiuose suskaičiuojami 28 pastatai: 3 kaimo sodybos su 10 pastatų yra kaimo gyventojų nuosavybė, o visi likusieji priklauso kaimo buities muziejui. Į muziejų po atviru dangumi iš apylinkių perkelti XIX–XX a. būdingi kaimų pastatai: gryčios, klėtys, pirtys, klojimai, daržinės. Šalia išlikusių dar gyvenamų Kleboniškių kaimo pastatų atkuriamos buvusios kaimo sodybos šiaudiniais stogais. Muziejaus pastatuose įrengtos ekspezicijos, kuriose atkuriama ūkininkų XIX a. pabaigos buitis, pateikiama didelė senovinės technikos kolekcija. Pasivaikščiojome po kaimą, pabuvojome gryčiose, apsilankėmę klėtyse, klojimuose, daržinėje ir pirtyje. Pailsėjome po sočių pietų ir grįžome į Kauną.
